ir dar ant vieno straipsnio siandien "uzlipau". Tai va...:
Galimybė pareikšti nuomonę dar nereiškia, kad ji kam nors iš tikrųjų rūpi. Tiesa, kartais nuomonės teiraujasi Statistikos departamentas, „Klausimėlio“ vedėjas Juras Jankevičius, produktų gamintojai ir pardavėjai.
Beveik demokratiškais laikais gyvename: turime teisę reikšti savo nuomonę visur, visaip ir apie viską.
Prisidengęs pseudonimu, kaimyno pavarde ar tikraisiais inicialais interneto platybėse, kuriose esi laisvas kaip anarchisto dvasia, gali provokuoti diskusijas, bet kuriuo klausimu demonstruoti nepraustaburnišką erudiciją arba saliamonišką išmintį.
Savo nuomonę pensijų, brangstančio šildymo ar apokaliptinių ateities vizijų klausimu gali išrėkti stovėdamas vidury gatvės: pešti greičiausiai nieko nepavyks (nebent keletą suglumusių šypsenų į nugarą, akmenį į kaktą arba baudą už viešosios tvarkos pažeidimą), bet yra vilties atsikratyti įtampos...
Apie tai, kas skausmingai įstrigo širdies raumeny, ką ir kaip reikia keisti, gali dailiai kalbėti į mikrofoną; gali sugriuvusias svajones, skausmą ir liūdesį, transformuotą į taurias ašaras, braukti kameros akivaizdoje ir, žiūrėk, „Srovės“, „Bėdų turgus“, „Paskutinė instancija“ ar kitokia publicistika, tave ne tik ištransliuos, bet ir su visomis bėdomis bei neišsakytomis nuomonėmis pelningai parduos: padės įsistatyti langus, atsikratyti girtuoklio vyro, atrasti vienintelį giminaitį, surinkti reikiamą pinigų sumą kalytės kojos operacijai…
Bet galimybė pareikšti nuomonę dar nereiškia, kad ji kam nors iš tikrųjų rūpi. Tiesa, kartais nuomonės teiraujasi Statistikos departamentas, „Klausimėlio“ vedėjas Juras Jankevičius, produktų gamintojai ir pardavėjai. Statistinio personažo nuomonė tampa aktuali ką nors apibendrinant, ką nors norint nulemti, išrinkti, uždrausti, įkurti ar sukurti.
„Padovanok Lietuvai viziją“, – antrą kartą kviečia visus Lietuvos žmones savaitraštis „Atgimimas“ ir jo partneriai. Kviečia ištrūkti iš nihilistinių apibendrinimų lauko, įtempti minčių stygas ir keliolikoje mašinraščio puslapių sugroti koncertą Lietuvai ir jos ateičiai. Pareikšti savo nuomonę. Ne incognito ir ne pataikūniškai. Pasidalinti mintimis ne apskritai, o su žmonėmis, kuriems jos gali būti įdomios.
Kaip liudija praėjusių metų konkursas, žmonės mąsto noriai, savarankiškai ir sykiu tarsi žiūrėdami į vieną ir tą patį paveikslą: ateityje Lietuva plėtos naujausias aplinkosaugos technologijas, aktyviai investuos kaimyninėse šalyse; gamins produktus, populiarius ir paklausius užsienyje, puoselės nacionalines etnokultūrines tradicijas, bus dėmesinga tautinėms mažumoms (ir daugumai, žinoma, taip pat); aukštas mokslo lygis vilios pasaulio intelektualus bei jaunimą; gaũsios ir porą vaikelių auginančios šeimos sočiai valgys, o Airijoje, Vokietijoje, JAV tik pramogaus, mokysis, kels kvalifikaciją... Ir apskritai, bus visa, ką įtariame esant ten, kur mūsų, deja, nėra...
Taip savo tekstuose, su kuriais buvo galima susipažinti spaudoje, mąsto Lietuvos vizionieriai. Tik kažkodėl vaidenasi, jog nelabai tiki savo vizijomis, o kai kada visai atvirai pasako: neturiu jokių permainų vizijos, nors permainų norėčiau...
Išties, ką turi daryti valstybė, privalo žinoti valstybės vadovai. Jie turėtų matyti valstybės perspektyvą. Jie turėtų aiškintis, ar tokios perspektyvos žmonėms priimtinos, ar atitinka visuomenės lūkesčius. Bet kol taip nėra, kol Lietuvos valstybės moterys ir vyrai tarpusavyje nesusikalba ir nesikalba, dėlioti pozityvių minčių pasjansą atrodo daug prasmingiau nei kiekvieną dieną laidyti prakeiksmus pačių išsirinktai valdžiai.
O gal visai įmanoma, jog atkakliai (it mantros ar užkalbėjimai) kartojamos, pozityvias permainas reiškiančios, frazės padės pasiekti materialinę ir dvasinę gerovę? Juk tie, kurie domisi ezoterika ir gyvena pagal kokio nors megre ar merfio rekomendacijas, tvirtina, kad protingai veikiant pasąmonę įmanoma sustiprinti savo sveikatą, gauti pripažinimą, kurio nusipelnei; užmegzti draugystę ir sutvirtinti santykius su bendradarbiais bei reikalingais žmonėmis; atskleisti amžinos jaunystės paslaptį ir daug daugiau!
Koks nors dvasinis vadovėlis, tikriausiai pamokančiai pasakytų: tad nesate paprasti mirtingi žmonės. Girdite, matote, užuodžiate ir jaučiate – vien dėl to galėtumėte šlovinti viešpatį. Ir pridurtų: bet galite ir daugiau. Pavyzdžiui, užkeikti Lietuvą sėkmei – geriems orams, padoriems atlyginimams, nuolatiniam kultūriniam progresui...
Žinau racionalesnį būdą siekti permainų – tiesiog kurti sau, Lietuvai ir pasauliui. Nereikalaujant atlygio, tikintis, kad geriau gyvens bent jau mūsų anūkai. Iš anksto viliantis ir džiaugiantis, kad jūsų ar mano galbūt puiki idėja kokio nors galingo koncerno bus pasisavinta, išplėtota ir įgyvendinta. Nes dovanoti visada maloniau nei prašyti. Nes kalbėti ir svajoti verta. Juk galimybė išsikalbėti ir svajoti, matyt, veikia panašiai kaip bokso kriaušė su darbdavio atvaizdu: išlieji savęs perteklių ir vėl gerai. Pasvajoji, ir atrodo, kad pusė darbo jau padaryta, kad iš karto tapo šviesiau.
Štai matau, kaip nedidelės privačios parduotuvėlės savininkė kiekvieną rytą į vazoną prie įėjimo, sodina vis naują gėlių kelmelį. Ji taip išsako savo nuomonę: „Kada nors jie pavargs rauti, o aš sodinti – niekada...“ Gal ir mes taip?
Komentaras skaitytas „Klasikos“ laidoje „Ryto allegro“
Gitana Gugevičiūtė
Kurti sau, Lietuvai ir pasauliui be atlygio
2007 10 02 / 10:55 /
http://www.lrt.lt/news.php?strid=2838146&id=4045035