Na, būtent šiuo atveju galime prisiminti Markso ir Engelso teoriją, pagal kurią kapitalizmas turėtų pirmiausiai pereiti į socializmą (tą jau matome daugelyje Vakarų šalių, ypač Skandinavijoje), o vėliau, didėjant automatizacijai ir gamybos efektyvumui - į komunizmą bei pagalvoti, kodėl gi mes vis dar neturime jokios pasaulio šalies, kuri prie to komunizmo būtų priartėjusi?

Deja, gerėjant socialinėms sąlygoms ir mažėjant socialinei atskirčiai Vakaruose, didėja socialinė atskirtis tarp Vakarų ir trečiojo pasaulio šalių, tuo pat metu tragiškai blogėja ir tų trečiojo pasaulio šalių padėtis - t.y., laukinio kapitalizmo blogybės, buvusios lokaliomis, tampa globaliomis, tuo tarpu kenčiančios ir lobstančios grupės atskiriamos jau ne socialiai, o geografiškai.

Kas įdomiausia - paprastai tai nėra riboto resursų kiekio pasidalijimo klausimas, o daugiau investicijų klausimas - žymiai paprasčiau pirkti pigią darbo jėgą, kaip kad Indijoje ar Kinijoje, nei investuoti į automatizuotas linijas - atsipirkimas ateina greitai, nors ilgainiui jis ir būna daug menkesnis. Pastebėkime ir tai, kad žmonės, žemė ir pan. riboti ištekliai nėra kapitalas, o yra tik gamybos priemonės, kurios 3/4 dalimis panaudojamos kraštutinai neefektyviai (galime palyginti kad ir kokios nors Etiopijos ir Olandijos žemės ūkio produkciją vienam gyventojui, jau nekalbant apie pramonės palyginimą).

Taigi, daugmaž sutikčiau su vienu antiglobalistų pastebėjimu - tarptautinės monopolijos žlugdo smulkias šalis, ilgainiui mažindamos ir globalų, ir lokalų konkurencingumą. Coca Cola atvejis tipinis - nors šis gėrimas yra brangus, lyginant su kitais, jis visur nesunkiai nukonkuruoja daugumą kokybiškesnių ir pigesnių vietinių produktų - viską padaro milžiniškos lėšos, kurias ši kompanija gali skirti reklamai. Ta pati situacija ir su MacDonalds, Pepsi, Procter and Gamble, Mars, etc..

Tarp kitko, reiškinys gan įdomus, aš jį pavadinčiau informaciniu dempingu - panašiai, kaip ir kainų dempingo atveju, tokių kompanijų tikslas būna ne duoti informaciją apie produktą klientui, o tiesiog išmušti rinkos gabalą iš smulkesnių vietinių įmonių (t.y., dempinginės investicijos nukreipiamos ne į laikiną kainų sumažinimą, o į reklamines kampanijas).

Žodžiu, keblus dalykas - viskas su viskuo susiję, aš asmeniškai nesiryžčiau vienareikšmiškai vertinti.

tractor - del investiciju tai klausimas toks:
Jei galima daryti paprastai, kam daryt sudetingai?
T.y. investicijose labai svarbus atsipirkimo laikas, nes dazniausiai lyginama vienas trumpas pries viena ilga, nors reiktu viena ilga pries kelis trumpus.
Tas pats ir su automatizuotom linijom... Lygtais Etiopijos pilieciam bus lengviau, kai net ir to esamo darbo nebetures?

Bet_kas, etiopai ir taip neturi darbo, tačiau kasmet turi badmetį. Kaip manai, kodėl? Etiopija jau tapo klasikiniu globalizacijos pasekmių pavyzdžiu.

O dėl automatizacijos - daugeliu atvejų ji puikiai veikia - klasikiniai pavyzdžiai - Europos automobilių pramonė, ginklų pramonė, vaistų pramonė, etc..

O apie investicijas - pastebėk, Coca Cola lenda į kokią nors indišką rinką ne todėl, kad jai brangiai kainuotų gaminti savo naftos tirpalą JAV. Ji tiesiog užima rinką Indijoje. Ir net nesvarbu, kad ta rinka yra menkai atsiperkanti - jie žiūri, kas bus po 10-20 metų. T.y., vis vien daro ilgalaikes investicijas. Klausimas tik toks, kas išlošia, o kas pralošia?

Del automatizacijos yra toks Henry Fordo pasakymas - cars don't buy cars. Zmogaus pirmojo idiegusio konvejeri automobiliu pramoneje.

Del investiciju ir Coca-Cola. Nagrinejant reikia nesumaisyt 2 esminiu dalyku, ko siekiama investicijomis - finansines grazos (pigi darbo jega vs automatizuotos linijos) ar masto efekto (rinkos dalis salyje, pasaulyje).

Pvz Coca-cola savykaina yra centai, pats gerimas tikrai kelis kartus pigiau nei butelis, kuriame jis yra. Todel net neturtinguose salyse pelnas bus bet kokiu atveju.

Bet_kas, atkreipkim dėmesį į tai, kad šiuolaikinėje ekonomikoje būtent taip ir gaunasi: cars buy cars - pagrindinė apyvarta eina iš paslaugų, antro būtinumo prekių, etc.: daugiau mašinų pagaminančios gamyklos darbuotojas gali nusipirkti daugiau mašinų, todėl jam gaminama daugiau mašinų, ir todėl jis perka dar daugiau mašinų, o todėl gaminama dar daugiau mašinų Maisto pramonė, kalnakasyba, etc., jau sudaro gan nedidelę žmonių užimtumo bei kapitalo dalį, negana to, šita dalis vis mažėja.

Tarp kitko, tai irgi globalios ekonomikos požymis - verslas ir pramonė tampa save maitinančiu organizmu, todėl procesai, susiję su maisto produktų bei gamtinių išteklių kainomis, tampa netiesiniais. Pasekmė - didėjantys ekonomikos svyravimai ir jautrumas krizėms.

O dėl investicijų ir Coca Cola - taigi, jau atskyrėme du dalykus: dominavimas rinkoje bei su tuo susijusi grąža ir gamybos sąnaudos bei su tuo susijusi finansinė grąža. Kaip galim pastebėti, dominavimas rinkoje išvis yra gan neigiamas pasekmes turintis reiškinys (ne veltui JAV dar laukinio kapitalizmo metais įvedė antimonopolinius įstatymus). O dėl automatizavimo bei pigios darbo jėgos - tai labai slidus klausimas. Man abejonės nekelia, kad gan neblogai veikia abu keliai, tik vat kuris iš jų daugiau duoda blogų pasekmių, o kuris - gerų?

Ir dar, jei neklystu, būtent dėl savo kreivo požiūrio Fordas apie 1920-1930 patyrė didelę krizę - kiti gamintojai jį gerokai aplenkė automatizacijos bei orientacijos į klientą srityje, o jis tikėjosi, kad galės tą savo Ford-T gaminti dešimtmečius.

Paboldinau, manau suprasi apie ka as



Dominavimas yra gerai kai tu dominuoji, blogai dominuoja kas nors kitas.
Manau antimonopoliniu istatymu atsiradimas paprastas kaip 3 kapeikos - kazkas nenorejo prarast jau turimos itakos, taigi istatymu pagalba pakenke busimiem konkurentam.
Automatizavime priklauso is kurio tasko ziuresi - is investuotojo ar is darbuotojo. Maza to dar priklauso nuo abieju pusiu lukesciu - jos siekia trumpos grazos ar ilgalaikes (investuotojo - strateginine saka/ne darbuotojo - persikvalfikuoti/ne)




Cia ne kreivas poziuris, cia nepasiteisine lukesciai.

Bet_kas, darbuotojas sistemoje cars buy cars veikia tik kaip papildomas elementas. Pagaminamų ir parduodamų mašinų kiekis ima priklausyti nuo gamybos apimčių (pagaminamų ir parduodamų mašinų kiekio), o ne nuo darbuotojo. Pagauni, apie ką aš? Cars buy cars!!! Kaip sakant, vartotojiška visuomenė, kur ne žmogus perka mašiną, o mašina perka žmogų ir kitą mašiną, kuri perka iš ankstesnės mašinos žmogų ir paskui perka kitą mašiną, ir t.t. Cars buy cars!!! Įdomi situacija, ar ne?

O štai dėl monopolijų - ginčas, manau, beprasmiškas. Monopolijos ir dominavimas rinkoje mažina konkurenciją, didina kainas, mažina gamybos efektyvumą, blogina darbuotojų socialinę padėtį, prastina produkto kokybę, atima iš vartotojų galimybę rinktis ir, paradoksas - netgi mažina tų pačių monopolistų pelnus (žr. kad ir AT&T išskaidymo rezultatus arba JAV vietinių avialinijų rezultatus prieš monopoliją ir po). JAV antimonopoliniai įstatymai atsirado tikrai ne tam, kad apsaugoti monopolistus nuo būsimų konkurentų, o tik tam, kad juos apriboti (ar tai ne akivaizdu? Žr. JAV antimonopolines bylas, jų nedaug). Žodžiu, nesivelkim į beprasmišką ginčą dėl akivaizdžių dalykų