Vieno ruso gilesne savo tautos analize.
Pavel Umnov. Stačiatikiškas stalinizmas
2007-10-18
Kodėl stačiatikiai taip mėgsta valdžią? Šiek tiek skaičių. 2007 metų liepą vyko sociologinis tyrimas, kurio pagrindinis objektas - Rusijos gyventojų istorinė sąmonė, santykis su šalies praeitimi. 44 procentai apklausos dalyvių mano, kad sovietmetis turėjo teigiamą įtaką rusų doroviniams pagrindimas, 50 procentų įsitikinę, kad jis labai prisidėjo prie Rusijos kultūros vystymosi. Nors daugiau nei 90 procentų žmonių sutinka, kad Stalino valdymo laikais vyko represijos, o 63,5 procentai apklaustųjų žino, kad represijos aukų dešimtis milijonų. Nepaisant viso to, Stalinas užėmė trečią vietą tarp valstybės veikėjų, kurie kelia simpatijas.
Ši keista meilė vienam iš kruviniausių Rusijos istorijos personažų jaučiama ir dabartiniuose mokyklai skirtose istorijos vadovėliuose, kuriose represijos aiškinamos kaip būdas išvalyti valstybės valdymo aparatą, o Stalinas apibūdinamas kaip stipri, bet nevienareikšmė asmenybė. Beje, Mikita Chruščiovas ir Borisas Jelcinas vadovėliuose apibūdinami kur kas kritiškiau.
Stalinizmo renesansas prasiskverbė ir į stačiatikišką aplinką, kur gyvuoja patys keisčiausi mitai apie Stalino „slaptą stačiatikybę“. Pirmasis mitas susijęs su Stalinu vaidmeniu 1941-1945 metų kare. Pasakojama, jog Libano kalnų metropolitas Ilja meldėsi, prašydamas atsakymo, kaip išgelbėti Sovietų Sąjungą? Jam apsireiškė Dievo Motina ir pasakė, ką reikia daryti. Hierarchas pasiuntė telegramą Stalinui, šis viską įgyvendino ir galiausiai karas baigėsi SSSR pergale. Ši istorija gana išplitusi, todėl nesigilinsime į visas jos detales. Tik priminsime, kad viena iš sąlygų buvo bažnyčių ir seminarijų atgaivinimas. „Tautos tėvas“ esą šį reikalavimą išpildė ir Rusijos stačiatikių bažnyčią nuo karo pradžios nebebuvo persekiojama.
Pasak istorikų, ši istorija neturi jokio pagrindo. Pirmiausia, Stalinas susitiko su trimis aukščiausiais bažnytiniais hierarchais tik 1943 metais, kai karo baigtis buvo daugiau ar mažiau aiški. Taigi kalbos apie Stalino atsivertimą ar atgailą yra iš piršto laužtos. Karo metu iš tiesų buvo gaivinamos bažnyčios, bet tai buvo daroma fašistų užgrobtose teritorijose ir vėliau, kai jos buvo išlaisvintos, sovietų valdžia turėjo tai priimti. Taip pat gana akivaizdu, kad draugo Džiugašvili atsisukimas į Rusijos stačiatikių bažnyčią buvo sąlygotas ne jo kaltės prieš tikinčiuosius įsisąmoninimu, bet noru panaudoti hierarchus tarptautinėje politikoje. Kai tik paaiškėjo, kad tai nėra veiksminga, Stalino dėmesys Bažnyčiai sumažėjo ir persekiojimai prasidėjo su nauja jėga.
Antroji istorija susijusi su palaimintosios Matronos Maskvietės gyvenimo aprašymu, kurį surašė kažkokia ponia Ždanova. Čia pasakojama, jog kartą pas Matrona atgailauti atėjo Stalinas. Senolė jam atsakė, kad karas bus laimėtas, jei Rusija neatiduos vokiečiams Maskvos ir pats liks šiame mieste.
Akivaizdu, kad abiem atvejais tai apokrifiniai pasakojimai, t.y. tokie, kurių nepripažįsta Bažnyčia, kurie palaikomi tikinčiųjų liaudies religingume.. Štai apie šias mases ir jų požiūrį į valdžią pakalbėkime, nes Stalino mitologizacija tėra tik viena pseudostačiatikiškos mitologijos dalis.
Griežtai kalbant, stačiatikiai santykiuose su valdžia visada renkasi iš dviejų variantų. Viena vertus, visa valdžia yra iš Dievo ir kiekvienas krikščionis turi būti paklusnus aukščiausiajai valdžiai, kaip teigiama Pauliaus Laiške romiečiams, arba, kaip teigiama, pirmajame Petro laiške, Dievo turime bijoti, o valdžią gerbti. Taigi, galima kalbėti apie paklusnumą kaip lojalumą, pripažinimą, kad kiekviena valdžia turi sakralų šaltinį, o valdovas turi tam tikras sakralias savybės, būdingas vien tik jam. Arba išreikšti pagarbą valdžiai, kartu pripažįstant, kad egzistuoja aukštesnis už ją autoritetas – Kristus.
Rusija, sekdama Bizantijos imperijos pavyzdžiu, per visą savo istoriją sakralizavo valdžią. Pakanka prisiminti koncepciją „Maskva - Trečioji Roma“ ir tai, ką caras reiškė šios koncepcijos šalininkams. Jis buvo Kristaus įsikūnijimas žemėje (Dievas danguje, caras žemėje). Verta prisiminti, kad ir patys „Dievo pateptieji“ aktyviai palaikė tokią pažiūrą, siekdami savo interesų. Aiškiausia šios koncepcijos išraiška Ivano Rūsčiojo laiškai kunigaikščiui Andrejui. Atsakydamas į kunigaikščio pabėgėlio priekaištus, caras išdėsto tokią caro valdžios teoriją, pasak kurios, caras už savo poelgius atsako tik prieš Dievą. Ši koncepcija visiškai dera su vėlesniais Stačiatikių Bažnyčios samprotavimais apie caro valdžią. Galutinė monarcho sakralizacija įvyko XVIII amžiuje, kai Teofanas Prokopovičius „Dvasiniame reglamente“ pavadino Petrą I aukščiausiu ir nenuginčijamu teisėju Bažnyčios reikaluose. Iki tol taip buvo kalbama tik apie Kristų, kuris ir yra vienintelė Bažnyčios galva. Natūralu, kad tokia sakralizacija turėjo įtakos tiek pasauliečių, tiek dvasininkų požiūriui į valdžią.
Štai XX amžiaus pradžios prisiminimuose pasakojama, kaip dvasininkas po liturgijos šventimo per susitikimą su caru Nikolajumi II puolė jam po kojomis. Beje, pagal Stačiatikių Bažnyčios kanoną tai draudžiama daryti žmogui, kuris tądien priėmė eucharistiją. Kartu tai liudija monarcho sakralizaciją.
1917-1918 metų Bažnyčios susirinkime (Sobore), diskusijų apie patriarchato atkūrimo galimybes, atsistojo valstietis ir pasakė žymia tapusią frazę: „Caro nebeturime, taigi mylėsime nuo šiol patriarchą.“ Regis, santykis su valdovais, kuriems reikia jausti ypatingus jausmus, išliko ir po Spalio perversmo.
Sovietinė valdžia meistriškai pasinaudojo tokia žmonių nuostata valdžios atžvilgiu, kurdama naują valdovų kultą. Pavyzdžiui, Lenino mauzoliejus kaip šventųjų relikvijų garbinimo analogas. Na, o stipriausias asmens kultas susiformavo Stalino valdymo laikais. Beje, tai patvirtina telegramų, kurias Bažnyčios hierarchai siuntė Stalinui gimtadienio proga, tekstai. Aišku, sveikinimų tironui puošnumas gali reikšti tik tos epochos specifiką ir nekyla ranka pasmerkti tuometinių vyskupų už tokias panegirikas, tačiau draugas Džiugašvilis numirė, o pataikavimo stilius išliko iki mūsų dienų. Puikus pavyzdys – Lenta.ru pranešimas, kad naujuoju Rusijos premjeru tapo Viktoras Pipyskinas. Aišku, tai žurnalisto klaida, bet pats faktas, kad didžiulės valstybės vadovu gali būti paskirtas bet koks žmogus, net ir su keisčiausiai skambančia pavarde, liudija, kad valdžia Rusijoje iki šiol suvokiama kaip tai, kas nepriklauso nuo paprastų žmonių. Valstybę valdo, kaip įsivaizduoja dauguma rusų, arba angelas, arba šėtonas. Tačiau jokiu būdu ne paprastas žmogus, turintis silpnybių. Būtent todėl „stačiatikiškas stalinizmas“ puikiai randa vietą Rusijos istorijoje.
Pseudostačiatikiškiems sovietų monarchistams Ivanas Rūstusis, Nikolajus II ar Stalinas savo funkcijomis yra tolygūs valdovai ir todėl jie apipinami panegirikomis, jiem suteikiamos visos dorybės. Jei tokio valdomo gyvenimas akivaizdžiai neatitinka krikščioniškų principų ir bendražmogiškos moralės, tai pasitelkiama legenda apie slaptą garbinimo objekto religingumą. Valdovas tampa simboliu, kuriam nereikalinga žmogiška biografija. Jam nereikalingi realūs bruožai, jis tampa herojišku personažu, į kurį kiekvienas gali įlieti tai, kas jam atrodo geriausia.
Todėl daugybės Staliną šlovinančių straipsnių autoriams, kurių nemaža dalis priklauso Stačiatikių Bažnyčiai, visai nesvarbu, kad krikščionybė – ne politinė ar valstybinė ideologija, ne nacionalinė, visus jungianti idėja, o tikėjimas Kristumi, ideale panaikinantis ribas tarp žmonių. Pirmą kartą tai labai aiškiai buvo suformuluota ankstyvojoje krikščionybėje anonimo laiške Diognetui. Čia teigiama, kad krikščionys nesiskiria nuo kitų nei kalba, nei kilme, nei gyvenimo papročiais. Jie neturi savo miestų, nekalba išskirtine kalba, niekuo išoriškai nesiskiria nuo kitų. Jų išpažįstamas tikėjimas nėra naujovių ieškojimas ar žmonių darbo vaisius, jie nėra kurio nors žmogiško mokymo šalininkai. Tačiau, gyvendami tarp graikų ar barbarų, ten, kur jiems Dievas skyrė gyventi, krikščionys išsiskiria neįtikėtinu ir stebinančiu gyvenimo būdu. Gyvena jie savo Tėvynėje, bet kai svetimšaliai, visur dalyvauja kaip piliečiai, bet viską kenčia kaip atvykėliai. Jiems kiekviena valstybė yra Tėvynė ir kiekviena Tėvynė yra svetima šalis.
Šie žodžiai neturi nieko bendro su valdiškomis deklaracijomis apie patriotizmą ir nesaikingu valdovų garbinimu, kuris dažnai būdingas stačiatikiams. Aišku, tai nereiškia, kad Kristaus mokiniai visose valstybėse yra „penktoji kolona“. Tačiau svarbu sudėlioti prioritetus, kad vieš žemiškos valdžios krikščionys pripažįsta aukščiausią autoritetą – Kristų. Todėl bet kurie bandymai sakralizuoti valdžią pasmerkti žlugti. „Valdžių simfonija“ telieka mitu, kuris niekada neišsiskleidė istorijoje. Stalino reabilitacija ar net sakralizacija tėra dar vienas šio mito atspindys.
Parengta pagal „Russkij žurnal“. Parengė Andrius Navickas
Bernardinai.lt
|