Cia kadangi skyrelis vadinasi "Filosofija ir gyvenimas" idesiu sita, labai man patikusi straipsneli, taip pat ir garo nuleidimui
Malonaus skaitymo

Giedrė Kazlauskaitė. Platonas ir jo būrys

2007-09-20

„Platonas – draugas, bet tiesa – dar didesnė draugė“, - kadais neva pasakė Aristotelis. Ir kur jis galėjo tą ištarti? Veikiausiai Rafaelio paveiksle, stovėdamas šalia mokytojo, didingoje Atėnų mokyklos menėje. Tikrovėje tokios, žinoma, nebuvo, bet kaip tik ji yra pirmoji man į galvą šaunanti Platono akademijos asociacija. Drūtesnė ir už tikrovę. Grynąjį pažinimą branginančiam Aristoteliui nepatiko daiktų ir idėjų pasaulių atskyrimas, jis jam atrodė nepagrįstas. Todėl po „Faidro“ išsiskyrė dviejų filosofijos titanų keliai. Vardan ontologinės tiesos nutrūko draugystė. Vis dėlto tikiu, kad jie niekino vienas kitą ne taip smarkiai, kaip poetus. Juk priklausė vienam daug aukštesnio biologinio išsivystymo būriui - filosofams.

Visi mes užaugome su gražia ir prasminga „Keistuolių teatro“ dainele vaikams: „Aš pats sau geras draugas, nereikia man kitų“. Ir nors ji turėjo visiškai priešingų didaktinių tikslų, dar vaikystėje tapo autsaiderių ir individualistų himnu. Vėliau, jau univerkėj, mes programiškai nedraugavome ne tik su matematikais, mašinų konstruktoriais ir lakūnais, bet ir su sociologais, psichologais, istorikais bei kitais humanitarais. Ne tik su kalbininkais, bet ir su skirtingų pažiūrų literatais. Ne tik su literatūrologinių pretenzijų turinčiais akademiniais karjeristais, bet ir su priekvaišiais grafomanais. Buvom vienui vieni. Arba po vieną. Bet grįžkime prie Platono, kuris amžiams atskyrė poetus nuo filosofų. Ir nuo tada jo būrys su tos rūšies žmonijos atstovais ėmė apsieiti, švelniai tariant, išdidžiai ir iš aukšto. Karališkieji pingvinai taip žiūri į paprastuosius. Filosofija, metusi pirštinę poezijai, visiems laikams gerokai sukiršino abi stovyklas. Ne, Platonas ir jo būrys mums apskritai ne draugai. Draugais jie gali būti nebent patys sau, mentalinėje erdvėje žaisdami kažką panašaus į timūriečius. Savo šviesos greičio mintimis gelbėdami pasaulį nuo nemąstymo tamsos. Guosdamiesi vienas kitam savo raštais. Pasiramstydami Platonu, poetus jie ligi šiol laiko kvailiais, kurie net negali paaiškinti, ką parašė. Save įvardija kaip logiškas būtybes ir imasi aiškintojų vaidmens. Bet kuriems galams aiškinti tai, kas ir taip aišku? Kaip aš nekenčiu visokių intelektualių nykūnų, pirmūnų, mokslininkų; klausinėtojų ir atsakinėtojų. Savo begaliniame hermeneutiniame sukutyje jie tarpsta iš malonumo, galėdami užkariauti (tai yra, pažinti, suklasifikuoti ir paaiškinti) dar vieną pasaulio lopinėlį. Paprastai šitie vaikinai taip pasitiki savimi, jog jiems nieko nereiškia cituoti bet kurį klasiką originalo kalba, švaistytis dievaižin kaip įsimintomis periferinių Maskvos aktrisų pavardėmis, lyg niekur nieko svarstyti kitoje pasaulio pusėje sėdinčių politinių klerkų darbo strategijas. Per kokius nors inteligentų pusryčius šalia tokių proto liūtų belieka tik susigūžti. Dar kartą žvelgiu į mizeriškas nuotraukas šiuolaikinės literatūros chrestomatijoje. Vargšai lietuvių poetai jose panašūs į XVIII amžiaus pabaigos prancūzų valstiečius. Nepaisant to, kad juos myliu, turiu pasakyti, jog jie nė iš tolo neprilygsta impozantiškiems Monmartro lankytojams. Tuo labiau – aristokratiškiems antikos filosofams. Nebent iš barzdų. Tačiau guoskimės poezija. Filosofai turi puikią erudiciją, bet neturi talento. Dešimtmečiais ugdyto darbštumo ir valios dėka jiems dar niekad nepavyko pasiekti to paties, ką poetas padaro vienu tingiu kvailelio žvilgsniu. O talentas yra reikalas dieviškos prigimties; jis dovanojamas, ne užsitarnaujamas. Ne, mums nepakeliui. Homero būrys paveldėjo aklumą.

Rudenį atgyja Sarbievijaus kiemas, jame suklega fuksės, su pirmykščiu vaikišku stropumu aptarinėjančios paskaitas ir virpinančios arkas savo aukštakulnių crescendo. Pasėdėkite su mumis prie fontano, kol šilta. Atsimenat Radauską? Fontano liūtui liejasi pro gerklę / Pasidabruotu upeliu vanduo, - rašė jis. Nemėgęs aiškinti to, kas gražu. Turbūt turėdamas galvoje didelio rudens gyvastingumą ir klevo lapo priešinimąsi mirčiai. Nemarios kultūros fone. Prie kojų krypuoja balandžiai. Poetiški mūsų laikų katinai. Sparnuota miesto katinų atmaina, vietoj prašymo paglostyti suplasnojanti dangaus link. Aš pasitikiu savo fakulteto lituanistėmis. Jos gražios, guvios, įdomios. To ir užtenka filologijos studentėms. Mūsų pernelyg mažai, kad galėtume dar ir neapkęsti vieni kitų. Išmirė visi. Homerai, platonai, aristoteliai. Taip, kalba mus išgelbės. Nuo bado, neraštingumo, karų, nusikaltimų ir nuo mirties, plūduriuojančios fontane. Nuostabos mirties, mąstymo ir aklų regėjimų mirties. Anykščių šilelio nėra, jis sukurtas. Jei kada nors ir buvo toks Baranausko laikų miškas, šiandien tikrai nerasime tų medžių. Trakų pilies, kurią apdainavo Maironis, taip pat nėra. Tiksliau, dabar tai visai kita pilis, net iš kitų plytų. Kiek kantonų Šveicarijoje? Dvidešimt šeši. O tikri lietuviai net nesusimąstę atsakytų, jog keturi. Kalba yra kažkas virš aiškinimo galių. Net virš legioninių Platono būrio galimybių. Ir ji paklūsta poetams.

„Mažoji studija“

paimta is http://bernardinai.lt/index.php?url=articles/67502

p.s. gal taip pat reiketu siame forume skyrelio "Mokslas ir gyvenimas"?

Cha, čia iš literatės Giedrės Kazlauskaitės kūrybos,vienas iš kūrybos žanrų- komiksų žanras.
Jos kūrinių yra visuose literatūriniuose žurnaluose.
Va, kaip gražiai ji apie rūkymo naudą rašo.. /Ištrauka/

Jau kiek yra prirašyta visko apie rūkymo žalą – o apie naudą tai niekas neparašo. Kai žmogus rūko, jis bent sustoja penkioms minutėms pagalvot, nelekia visur lyg akis išdegęs. Nerūkantieji dažniausiai pasižymi liguistu pedantizmu, bjauriu darbštumu, daugybe rūšių paranojos, nesubtilumu ir polinkiu nemąstyti. Jie nesugeba reflektuoti, yra nekūrybingi, nykūs, buki ir riboto akiračio. Geriausiu atveju sugeba tik analizuoti, bet ir tai - matydami pačius plokščiausius paviršius. Kaip aš jų visų nekenčiu! Bet jų – mažuma, nes mūsų daugiau. Girdėjau davatkas bažnyčioj šnekant, kad pagal naujausią statistiką rūko net 20% moksleivių. Vadinasi, gretos sulig jaunosios kartos atėjimu tik plėsis. Sakoma, kad rūkymą lemia nepritapimas prie žmonių, kompleksai, norėjimas įtikti kokiai nors bendrijai, integruotis, adaptuotis, atsipalaiduoti. Bet rūkydama aš dar labiau nepritampu prie žmonių, tai kas iš to? Kiti tą daro tik todėl, kad neturi ko pasakyt. Arba neturi kur dėti rankų. Baisu, ar ne? Bet dar blogiau, kai žmogus net nežino, kodėl tą daro, t. y. būna visai nemotyvuotas. Aš tikriausiai rūkau dėl rankų. Kojų irgi dažnokai neturiu kur dėt, gal reiktų pradėt domėtis futbolu. Dar viena teorija - rūkymas yra bendravimas. Nebūtinai su kitais rūkančiaisiais, galima ir su savimi. Itin prometėjišką matmenį turintis minties traukimas iš smegenų su ugnies pagalba. Rūkydama jaučiuosi ramesnė, harmonizuojuosi su visu kosmosu, be to, moteriai cigaretė teikia išdidumo – gyvulinio sulipdymo vyrai nuo to beveik nualpsta iš pykčio. Turiu dar vieną mitologinio lygmens kontrargumentą - nerūkantiesiems dažniau užkietėja viduriai, užtai jie tokie nelaimingi.

Na?.Ar ne šaunu?

Cia sitas puikiai tiktu prie diskusijos apie rukyma daug nauju izvalgu rukymo naudai pritaranciai pusei

Taip, bet neverta gal kelti..Ten tema kaip ir nurimus, nebent prisikels. O štai dėl ano straipsnio, tai manau, kad poezija ir folosofija dera, tik literatė , kaip ir čia, geba taip išsireikšti, kad va, ir rūkymas gali naudingu daiktu pasirodyt:) Gebėjimas įtikinamai pateikti.

dera dera poetai su filosofais, bet jie skirtingi, stai autore ir narsto tuos ju skirtumus, primindama juos tiek vieniem tiek kitiem.

Uj,tas Platonas ir jo burys )..
Ryskiausia visos musu filosofines tradicijos figura,kuri kritiskai zvelge i tai,kas buvo sukurta poetu ir kitu menininku.Anot jo,tokie darbai yra nereikalingi ir net pavojingi gerai sutvarkytai politinei sistemai.Jei pamenate,Valstybeje,dailoge,kuriame Platonas apibudino i ka turetu panaseti pagal griezciausius teisingumo principus sutvarkytas miestas,teige,kad jeigu i jo idealu miesta atvyktu koks dramaturgas ar poetas,jis tuojau pat ir vel butu isvarytas lauk ..Istatymuose,Platonas pasisake ne tik uz meno kuriniu cenzura politiniais tikslais,bet ir nustate normas,pagal kurias butu galima veiksmingiau ta darba atlikti.Beje,jis kalbejo ne apie siaip poetus vidutinybes,bet tikrus genijus,tokius kaip Homeras,Aichilas ar Sofoklis..
Nors Platonas ir nepasitikejo menininkais,taciau buvo isitikines ju jega ir ju sugebejimu gundyti.Tuo sugebejimu suteikti mums malonuma,kuris kaip ir skausmas-svarbiausias visuomeninio zmoniu ugdymo irankis.Na,o kas valdo malonumo mechanizmus,tas kontroliuoja ir daugumos pilieciu auklejima .
Platonas mate aiskia priespriesa tarp meno ir filosofijos.Pasak jo,mene visada vyrauja menininko asmenybe,o filosofija siekia beasmenes ramybes..tokios,kokia ji yra savyje.Filosofijos siekiamas grozis-tai dziaugsmas,kuri mums turi suteikti realybe,kai suprantame ja matematiskai tiksliai,o ne niurus siurpulys,kuriuo poetai pataikauja musu aistroms..
Ir nors Platonas turejo keleta zymiu pasekeju,taciau Aristotelis ir dar daugelis kitu filosofu,vis delto mane kitaip.Jie tvirtino,kad menininku kuriniai nera kliutis tikrovei pazinti ir net vien fantazija paremti darbai praplecia musu galimybes suvokti realybe,nes jie siulo alternatyva tam,ka regime ..

Paskaityt tai tikrai linksma, ale pagrindinė priežastis iš kurios privoliojama tiek visokių pasitalų, greičiausiai yra būtent ta kurią pacitavau. Tačiau tai yra talentas viską pateikti taip įtikinamai ir netgi įdomiai, kad žmogus ima ir viskuo dar patiki . Čia iš pakankamų paistalų padaryti tokie įtikinami faktai ir pateikti taip įdomiai, kad net skaitos lengvai, nepaisant pritari tam ar ne . Esmė tame, kad žalingi dalykai ir vartojami ir į juos įninkama ne šiaip sau, o dėl tos "naudos", kurią autorė vadina nauda . Taip galima imtis teisinti ne tik tabako rūkymą, bet ir stiprius narkotikus, alkoholį ir t.t. jei esi atitinkamai narkomanas, alkoholikas... tačiau norkomanų ir alkoholikų visuomenėj kiek mažiau turbūt nei rūkorių, taigi čia jau nesužaisi daugumos korta ir neįtikinsi visuomenės (netgi daugumos tiesiog paprastų rūkorių) smerkiančios tuos dalykus, lygiai taip, kaip nerūkantieji smerkia rūkymą . Kiekvienas žvelgiam tik iš savo bokšto, arba elinį kartą viskas yra reliatyvu . Dargi toks pastebėjimas, kad matyt piktybinis ir į akis lendantis rūkorius, tolygus piktybiniam nerūkoriui lendančiam į akis tvarkingiems ir į akis nelendantiem rūkoriam, skirtumas tik tas, kad "grojama" per skirtingas sveikatos ir nervų vietas . Na bet ties čia reikėtų ir baigti, kad autorės teksto analizavimas neperaugtų į rūkorių ir antirūkorių mūšį ir neįvyktų anihiliacija pasireiškianti "offtopic"

Cia apie poetus ir filosofus diskusija...
Giedres "vinis" tekste:
"Dešimtmečiais ugdyto darbštumo ir valios dėka jiems dar niekad nepavyko pasiekti to paties, ką poetas padaro vienu tingiu kvailelio žvilgsniu."
Mane visuomet zavejo poetiskos sielos