Cia kadangi skyrelis vadinasi "Filosofija ir gyvenimas" idesiu sita, labai man patikusi straipsneli, taip pat ir garo nuleidimui
Malonaus skaitymo
Giedrė Kazlauskaitė. Platonas ir jo būrys
2007-09-20
„Platonas – draugas, bet tiesa – dar didesnė draugė“, - kadais neva pasakė Aristotelis. Ir kur jis galėjo tą ištarti? Veikiausiai Rafaelio paveiksle, stovėdamas šalia mokytojo, didingoje Atėnų mokyklos menėje. Tikrovėje tokios, žinoma, nebuvo, bet kaip tik ji yra pirmoji man į galvą šaunanti Platono akademijos asociacija. Drūtesnė ir už tikrovę. Grynąjį pažinimą branginančiam Aristoteliui nepatiko daiktų ir idėjų pasaulių atskyrimas, jis jam atrodė nepagrįstas. Todėl po „Faidro“ išsiskyrė dviejų filosofijos titanų keliai. Vardan ontologinės tiesos nutrūko draugystė. Vis dėlto tikiu, kad jie niekino vienas kitą ne taip smarkiai, kaip poetus. Juk priklausė vienam daug aukštesnio biologinio išsivystymo būriui - filosofams.
Visi mes užaugome su gražia ir prasminga „Keistuolių teatro“ dainele vaikams: „Aš pats sau geras draugas, nereikia man kitų“. Ir nors ji turėjo visiškai priešingų didaktinių tikslų, dar vaikystėje tapo autsaiderių ir individualistų himnu. Vėliau, jau univerkėj, mes programiškai nedraugavome ne tik su matematikais, mašinų konstruktoriais ir lakūnais, bet ir su sociologais, psichologais, istorikais bei kitais humanitarais. Ne tik su kalbininkais, bet ir su skirtingų pažiūrų literatais. Ne tik su literatūrologinių pretenzijų turinčiais akademiniais karjeristais, bet ir su priekvaišiais grafomanais. Buvom vienui vieni. Arba po vieną. Bet grįžkime prie Platono, kuris amžiams atskyrė poetus nuo filosofų. Ir nuo tada jo būrys su tos rūšies žmonijos atstovais ėmė apsieiti, švelniai tariant, išdidžiai ir iš aukšto. Karališkieji pingvinai taip žiūri į paprastuosius. Filosofija, metusi pirštinę poezijai, visiems laikams gerokai sukiršino abi stovyklas. Ne, Platonas ir jo būrys mums apskritai ne draugai. Draugais jie gali būti nebent patys sau, mentalinėje erdvėje žaisdami kažką panašaus į timūriečius. Savo šviesos greičio mintimis gelbėdami pasaulį nuo nemąstymo tamsos. Guosdamiesi vienas kitam savo raštais. Pasiramstydami Platonu, poetus jie ligi šiol laiko kvailiais, kurie net negali paaiškinti, ką parašė. Save įvardija kaip logiškas būtybes ir imasi aiškintojų vaidmens. Bet kuriems galams aiškinti tai, kas ir taip aišku? Kaip aš nekenčiu visokių intelektualių nykūnų, pirmūnų, mokslininkų; klausinėtojų ir atsakinėtojų. Savo begaliniame hermeneutiniame sukutyje jie tarpsta iš malonumo, galėdami užkariauti (tai yra, pažinti, suklasifikuoti ir paaiškinti) dar vieną pasaulio lopinėlį. Paprastai šitie vaikinai taip pasitiki savimi, jog jiems nieko nereiškia cituoti bet kurį klasiką originalo kalba, švaistytis dievaižin kaip įsimintomis periferinių Maskvos aktrisų pavardėmis, lyg niekur nieko svarstyti kitoje pasaulio pusėje sėdinčių politinių klerkų darbo strategijas. Per kokius nors inteligentų pusryčius šalia tokių proto liūtų belieka tik susigūžti. Dar kartą žvelgiu į mizeriškas nuotraukas šiuolaikinės literatūros chrestomatijoje. Vargšai lietuvių poetai jose panašūs į XVIII amžiaus pabaigos prancūzų valstiečius. Nepaisant to, kad juos myliu, turiu pasakyti, jog jie nė iš tolo neprilygsta impozantiškiems Monmartro lankytojams. Tuo labiau – aristokratiškiems antikos filosofams. Nebent iš barzdų. Tačiau guoskimės poezija. Filosofai turi puikią erudiciją, bet neturi talento. Dešimtmečiais ugdyto darbštumo ir valios dėka jiems dar niekad nepavyko pasiekti to paties, ką poetas padaro vienu tingiu kvailelio žvilgsniu. O talentas yra reikalas dieviškos prigimties; jis dovanojamas, ne užsitarnaujamas. Ne, mums nepakeliui. Homero būrys paveldėjo aklumą.
Rudenį atgyja Sarbievijaus kiemas, jame suklega fuksės, su pirmykščiu vaikišku stropumu aptarinėjančios paskaitas ir virpinančios arkas savo aukštakulnių crescendo. Pasėdėkite su mumis prie fontano, kol šilta. Atsimenat Radauską? Fontano liūtui liejasi pro gerklę / Pasidabruotu upeliu vanduo, - rašė jis. Nemėgęs aiškinti to, kas gražu. Turbūt turėdamas galvoje didelio rudens gyvastingumą ir klevo lapo priešinimąsi mirčiai. Nemarios kultūros fone. Prie kojų krypuoja balandžiai. Poetiški mūsų laikų katinai. Sparnuota miesto katinų atmaina, vietoj prašymo paglostyti suplasnojanti dangaus link. Aš pasitikiu savo fakulteto lituanistėmis. Jos gražios, guvios, įdomios. To ir užtenka filologijos studentėms. Mūsų pernelyg mažai, kad galėtume dar ir neapkęsti vieni kitų. Išmirė visi. Homerai, platonai, aristoteliai. Taip, kalba mus išgelbės. Nuo bado, neraštingumo, karų, nusikaltimų ir nuo mirties, plūduriuojančios fontane. Nuostabos mirties, mąstymo ir aklų regėjimų mirties. Anykščių šilelio nėra, jis sukurtas. Jei kada nors ir buvo toks Baranausko laikų miškas, šiandien tikrai nerasime tų medžių. Trakų pilies, kurią apdainavo Maironis, taip pat nėra. Tiksliau, dabar tai visai kita pilis, net iš kitų plytų. Kiek kantonų Šveicarijoje? Dvidešimt šeši. O tikri lietuviai net nesusimąstę atsakytų, jog keturi. Kalba yra kažkas virš aiškinimo galių. Net virš legioninių Platono būrio galimybių. Ir ji paklūsta poetams.
„Mažoji studija“
paimta is
http://bernardinai.lt/index.php?url=articles/67502
p.s. gal taip pat reiketu siame forume skyrelio "Mokslas ir gyvenimas"?