|
Straipsnis apie tolerancija ir konkrecius jos skatinimo budus.
Martynas Švėgžda von Bekkeris. Be tolerancijos mes negalime nieko
2007-10-16
Spalio 18 dieną prasideda ir visą mėnesį aštuoniuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Anykščiuose, Utenoje, Ukmergėje, Zarasuose ir Kėdainiuose) vyks Alternatyvus klasikinės muzikos festivalis „Alternatyva 2007“, kurio tema – tolerancija. Festivalio metu Aukštaitijos miestų bažnyčiose, koncertų salėse bei bendruomenių rūmuose ne tik skambės muzika, bet veiks parodos, bus rengiami poezijos bei filmų vakarai, taip pat ir diskusijos, paskaitos tolerancijos tema. Šia proga „Bernardinai.lt“ kalbina festivalio vadovą, smuikininką Martyną Švėgždą von Bekkerį.
Praėjusiais metais festivalis „Alternatyva“ buvo skirtas gamtai. Šių metų tema – tolerancija. Kodėl šiandien Jums pasirodė svarbu kalbėti kaip tik šia tema?
Man didelį įspūdį paliko žinia, kad praėjusiais metais tolerancijos žmogumi buvo nominuotas filosofas Leonidas Donskis. Ne tai, kad šis žmogus, bet pati nominacija man tapo labai svarbi – „Už toleranciją“. Labai nudžiugau, jog kažkam Lietuvoje galų gale parūpo tolerancijos tema. Būtent tada ir supratau, kad šiai temai privalome skirti mūsų festivalį.
Gyvendamas Lietuvoje pamačiau, kaip tolerancijos mums trūksta, kiek yra nesusišnekėjimo, nemokėjimo išklausyti. Ir tai matyti gatvėje, politikoje, spaudoje, veik visose sferose. Ir netolerancija juntama ne tik kitokio tikėjimo, kitokios spalvos, tautybės, seksualinės orientacijos žmonėms, bet ir neįgaliesiems, vargšams, benamiams, valkatoms. Žmonės yra žeminami, net savaip linčiuojami. Šiuo metu akivaizdi yra netolerancija brandaus amžiaus žmonėms – juk gatvėje paprastai sutinki jaunų žmonių, ypač vakarais, kurie tiesiog sau leidžia smagiai laiką, o vyresnio amžiaus žmonės yra išguiti iš gyvenimo. Liūdniausia, kad nepagarba šiems žmonėms yra praktiškai valstybiniu lygmeniu – jiems negrąžinami pinigai už jų darbą, jie negerbiami, nors nemaža dalimi kaip tik šiems žmonėms turime būti dėkingi už Lietuvos nepriklausomybę, jiems nesudaromos palankios sąlygos gydymuisi, socialinėms garantijoms. Čikagos lietuvių bendruomenės rūmuose mačiau užrašą: „Gerbk vyresnio amžiaus žmogų, nes ir pats sensti“. Būtent pagarbos ir supratimo mums Lietuvoje ir trūksta.
Pažymėčiau ir išsikerojusį nepakantumą viskam, kas nepatogu, kam reikia daugiau pagarbos, dėmesio ar laiko. Čia yra daug netakto, nesugebėjimo ir nenoro bendrauti, pagelbėti. Pavadinčiau tai socialinės kultūros nebuvimu.
Kas nutiko mūsų visuomenėje, o gal žmonių sąmonėse, kad nepagarba kitokiam, nors ir esančiam šalia, tapo, šiandien tokia gaji?
Negalima pasakyti, kad šiandien. Kai valstybinė sistema yra diktatūrinė, joje galioja vienos tiesos politika – fašistinė politika. Būtent sistema nulemdavo, pranešdavo visuomenei, kas yra tiesa, ir šios tiesos reikėdavo laikytis, jai paklusti. Todėl žmonės buvo įbauginti ir priverstinai paklusdavo šiai tiesai, gal ją priimdavo ir net imdavo tikėti.
Šiandien tos diktatūros nebėra, tačiau žmonių sąmonėse dar gyva anų laikų tiesa. Ne visur, ne visada – juk ir kartos keičiasi. Tačiau didžiausia problema yra ta, kad, sugriuvus santvarkai, niekas nepasirūpino doroviniu, etniniu, moraliniu auklėjimu darželiuose, mokyklose, universitetuose. Mūsų švietimo sistema yra katastrofiškoje padėtyje – jauni žmonės bėga iš Lietuvos, nes užsienyje gauna atlygį, vertą darbo, ir gali gyventi visavertį gyvenimą.
Per septyniolika metų Lietuvoje nesuvokta, kad švietimas – vienas iš save gerbiančios demokratinės valstybės prioritetų. Nėra nei vizijos, nei suvokimo, kad švietimui turi būti skiriamos didžiausios lėšos, ir tai yra vienas iš būdų mums išlikti pasaulyje. Mes turėtume pradėti kaupti intelektualinį kapitalą, o ne juo švaistytis, kaip yra daroma iki šiol.
Tenka tik apgailestauti, kad nei vienas prezidentas, nei vienas Seimas ar politinė jėga nesiėmė iš pagrindų judinti švietimo sistemos. Šiuo atžvilgiu mes atsiliekame, ir jei nebus imtasi veiksmų, atsilikimas tik didės.
Ar šiandien visuomenėje, Jūsų manymu, pakankamai kalbama apie toleranciją, ar tai rodoma pavyzdžiu?
Žinoma, kad ne. Jei koks žurnalistas apie tai parašo, o mąstytojas pakalba prie progos – tik tiek. Tuo ir pasibaigia viskas. Apie toleranciją turėtų būti kalbama pačiu aukščiausiu valstybiniu lygmeniu, tačiau to nedaroma.
Teko girdėti, kad neįgaliems žmonėms kasmet iš valstybės biudžeto skiriama 37 milijonai. Nemenka suma, kai pagalvoji, jog neįgaliųjų yra 7 procentai. Jei apskaičiuotume, kiek kasmet teoriškai skiriama vienam neįgaliajam, suma pasirodytų visai nebloga. O kur tie pinigai? Jie išplaunami, pavagiami, nusavinami.
Be tolerancijos mes nieko negalime – nei važiuoti troleibusu, nei eiti į parduotuvę. Argi šitoks savižudžių skaičius ir šimtai žūstančių keliuose ne iš tolerancijos trūkumo?
Ar nepagarba kitam neatsiranda visų pirma iš savęs paties negerbimo?
Taip, bet visų pirma – iš nežinojimo, tamsos, nesupratimo. Jei žmogus žinotų, kad kitaip atrodančių, mąstančių, tikinčių yra kur kas daugiau, jų pilnas visas pasaulis, ir jie gyvena kaimyninėse šalyse, jiems niekas netrukdo, ir jie patys niekam netrukdo, gal tai ir praplėstų jo suvokimą, ir jis nustotų bijoti, nes juk pyktis ateina per nežinojimą ir baimę. Kai žmogus žino, jam nėra ko bijoti, o kai žmogus nebijo, jam nėra ko pykti ar pulti. Tokiu būdu nebelieka agresijos, nes žinojimas nušviečia tamsą.
Kodėl aš prieš tai kalbėjau apie švietimą? Juk ta tamsa, nesuvokimas ateina iš mūsų provincializmo, iš mažų miestelių, priemiesčių, blogų mokytojų ir mokyklų, galų gale - pačios švietimo sistemos. Būtent todėl mūsų visuomenė ir skiriasi nuo tų šalių, kurias aplankę stebimės, kad žmonės ten sveikinasi gatvėje su nepažįstamaisiais, praleidžia pėsčiuosius, gerbia vienas kitą darbe, mokykloje, parduotuvėje. Pagarbos kitam principai tokiose šalyse yra diegiami pačiuose svarbiausiuose visuomenės ugdymo, švietimo baruose, ne tik mokyklose, bet ir bendruomenėse.
Gal todėl šiemet festivalis iš vieno miesto persikėlė į, galima sakyti, visą Aukštaitijos regioną ir vyks net aštuoniuose miestuose?
Būtent. Tai festivalio taktika. Važiuojame ne tik į didžiuosius miestus, tačiau neaplenkiame tų, kurie kartais tikrai sąmoningai ignoruojami. Norime būti prienami, todėl festivalyje bus daug koncertų ir nemaža jų dalis – visi koncertai, vyksiantys bažnyčiose, bus nemokami, o kiti renginiai kainuos po penkis-dešimt litų. Festivalyje vyks pokalbiai, paskaitos, bus rodomi dokumentiniai ar animaciniai filmai, veiks parodos, vyks poezijos bei muzikos vakarai.
Per dvi dienas man teko aplankyti visus šiuos miestus, apžiūrėti jų koncertines sales, Kultūros rūmus bei bažnyčias, ir tenka pripažinti, kad nuomonė, jog mažesni miesteliai yra visiškai apleisti – neteisinga. Ten tikrai yra kur rengti festivalius, susitikimus, tačiau neretai žmonės neturi idėjų, vis dar mano, kad gyvename sau ir bendruomenės reikalai yra ne jo asmeninė atsakomybė. Gal iš čia ir tas apleistumo ar net skurdumo jausmas.
Kita vertus, tai ir Lietuvos kultūros politikos problema – festivalių, koncertų organizatoriai nemato reikalo važiuoti į mažesnius miestelius, todėl publika nėra pratusi prie tokių renginių ir, gali būti, kad atvažiavęs gali patirti visišką fiasko. Tai uždaras ratas. Ir vėl – žmonės nežino, todėl jiems ir nereikia klasikinės ar modernios muzikos, jie neturi išlavinto skonio, nes neturi galimybių jį lavinti. Žmonės yra baigštūs, neužtikrinti, nepratę, niekas jų neparagina, nepakviečia ateiti. Jais nesirūpinama. Todėl mūsų festivalis šia prasme yra švietėjiškas. Penkiasdešimt renginių per vieną mėnesį aštuoniuose Lietuvos miestuose – tikiu, kad tai tik pradžia.
Mums svarbu, kad žmonės pamatytų ir išgirstų Lietuvos kūrybingų menininkų kūrinius, jų darbus, muziką. Juk tai yra intelektualinis penas, kuris sotina žmogaus dvasią, ir tokiu būdu žmogus auga. Per tokias patirtis žmogus ima patirti grožio jausmą, kartais – gal ir atvirkščiai – pasibjaurėjimą. Tačiau čia ir prasideda kelias į toleranciją – žmogus ima klausti, ar tai man gražu, ar ne, jei ne – ar tai toleruotina, galų gale, ką ir kiek galima toleruoti. Yra daug klausimų, tačiau, mano galva, tik per meną galima pradėti apie tai kalbą, nes menininkas vadovaujasi dvasiniais impulsais, atskleidžiančiais jo paties subjektyvų požiūrį, šio pasaulio regėjimą, o ne loginiais išvedžiojimais.
Kalbino Gediminas Kajėnas
Bernardinai.lt
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
