Noriu pakviesti visus diskusijai apie islamą. Dažnai mes į šią religiją žiūrime, kaip į baubą, bet ar tikrai ji tokia? O gal čia mes esame baisūs? Pabandykime pažvelgti į pasaulį, užmiršdami savo įsitikinimus...
Dažnai prisimenami kraupūs faktai apie viešas mirties bausmes Irane ar Saudo Arabijoje. Kai pasigiliname, matome, kad dauguma tų bausmių būna susijusios arba su vietine kultūra (bet ne islamu), kaip, pvz., Irane, ar Pakistane, arba su tikrais, neretai - žiauriais nusikaltimais (išprievartavimais, žmogžudystėmis), už kokius žiauriai baustų ir dauguma krikščionių.
Pažvelgus į islamą iš šalies (tiesiog neutraliai), matosi, kad ši religija lyg ir nesikerta su krikščionybe - turi bendras šaknis (judaizmą), musulmonai pripažįsta Jėzaus Kristaus išskirtinumą, kai kurie net sutinka, kad Jėzus (kaip ir Mahometas), būdamas pranašas, tuo pačiu buvo ir tam tikras Dievo įsikūnijimas (nes būtent įkūnydamas tam tikrą dieviškumo kibirkštį, jis ir tampa pranašu). Šariato teisė irgi atrodo visai natūrali, daugeliu atžvilgių nesvetima, islamo požiūris į vargšus - gal net humaniškesnis, o moraliniai reikalavimai - aukščiau už teisinius formalumus (būtent tai, ko mes kasdien pasigendame, žvelgdami į valstybės įstaigas).
Kita vertus, reikia pripažinti, kad ir krikščioniškojo, ir musulmoniškojo tikėjimo žmonės yra vykdę žiaurius nusikaltimus: musulmonai - armėnų genocidą Turkijoje, krikščionys - žydų genocidą Europoje (Holokaustą). Musulmonų bei krikščionių tarpusavio karai - irgi seniai žinomi (bet vis dar neaišku, kas dėl jų buvo labiau kaltas - panašu, kad krikščionys?).
Atrodytų, kad musulmonus bei krikščionis dar labiau suartinti turi bendros tikėjimo šaknys - arabai, kaip ir žydai yra semitai, o krikščionybė ir islamas ėmė vystytis, kaip tam tikros atskilusios, reformatiškos judaizmo srovės, kurios vėliau nemažai sąveikavo - krikščionybės įtaka Islamo atsiradimui akivaizdi, tą supranta ir apsišvietę musulmonai. Dar daugiau, krikščionybė musulmonus kartais net skaido į dvi gan skirtingas stovyklas: vieni sako, kad Mahometas buvo į žemę grįžęs Kristus, tuo tarpu kiti teigia, kad Kristus, kaip ir paskutinis teismas dar ateis. Nepaneigiama ir arabų įtaka Europai - šiuolaikinė analitinė filosofija, algoritmų teorija, netgi paprasčiausi skaičiai, kuriuos naudojame - tai arabų dovana mums.
Kinų daosizmas ir konfucianizmas, japonų ir tibetiečių budizmas, įvairūs keisti indų tikėjimai, keisti Afrikos bei kitų kraštų šamanistiniai kultai krikščioniui turėtų būti visiškai nesuprantami, lyginant su Islamu. Bet kažkodėl tarp šių religijų išpažinėjų ir europinės kultūros šalių konfliktas nekyla...
Taigi, jei yra tiek daug panašumų, iš kur atsiranda konfliktas? Pabandžius įsigilinti į krikščioniškojo ir musulmoniškojo pasaulių nesutarimų priežastis, ima aiškėti, kad jos - daugiau struktūrinės, bendros, o ne pavieniais prietarais pagrįstos. Ir bene ryškiausia priežastis - tai Islame esantis pilietinių, valstybinių, teisinių ir ekonominių reiškinių apjungimas su religija. Islame Šariatas tampa pagrindiniu įstatymu, nusakančiu, kas ir kaip turi būti daroma, pranašo Mahometo nurodymais vadovaujasi ir valstybė, ir teismai, ir bankai, detaliai apibrėžiamas visas musulmono gyvenimas. Ir vargas tam valdovui, kuris nusižengs moralinėms normoms - religija tampa valdančiąja jėga, ir musulmonams tai natūralu. O palyginkime tai su Europa - net viduramžiais čia religija buvo atskirta nuo valstybės: inkvizicija teisdavo sielą, bet kūnišką nuosprendį parinkdavo pasaulietinis teismas. Valdovai būdavo valdovais, dvasiškiai - dvasiškiais. Visada išlikdavo senasis krikščioniškas principas - "Kas Dievo - Dievui, kas Cezario - Cezariui".
Įsivaizduokime musulmoną, atvykusį į Europą - ką gi jis mato? Taigi tiesiog biblinę Babelę - multikultūrinį, nuodėmingą, smurto ir ištvirkimo kupiną pasaulį, kuris jam į akis taria: valstybė - aukščiau tikėjimo. Ir kaip reaguoja musulmonas į užguitus krikščionis, kurie tyliai murma: "atsuk kitą žandą"? Sakyčiau, kad musulmonui telieka pasišlykštėti ir duoti sau pažadą nepasiduoti, o išlikti moraliam ir švariam... Taip europinė valstybė pralaimi pirmąjį mūšį - mūšį dėl žmogaus dvasios.
Vakarų šalys - ir gyventojai, ir valdančiosios grupuotės instinktyviai suvokia, kad Islame jiems nelieka vietos - religija su sąžinės ir moralės principais tampa aukštesne už politines intrigas ar savanaudiškas machinacijas. Būtent dėl tokio griežto požiūrio į moralumą ir sąžinę Islamas visiškai nesiderina su vakarietiška "demokratija", su nemoraliu, bet populiariu supratimu - "nepagautas - ne vagis", "įstatymai yra tam, kad juos apeiti". Tą pastebi ir musulmonai - vakarietiška santvarka nenori su jais taikstytis, todėl belieka kova, vienur pasireiškianti demonstracijomis, kitur - karu, galų gale - net ir terorizmu.
Belieka užduoti sau klausimą - jei jau toks konfliktas kyla, ar nereikia kažką keisti? Ir ką reiktų pakeisti?
|