"-Kodel zmones yra pikti?
-Todėl, kad jie neturi ka branginti."

Žmonės nėra pikti - jie pyksta, jie juokiasi, jie myli, tai jie nekenčia, tai kenčia...

Būna ir taip ir anaip. Visaip atsitinka.

Jei žmonės būtų tik vienokie - jie būtų akmenys... (nors, net ir tie lėtai, bet keičiasi)

O kodėl žmonės pyksta?

Ash pykstu kai būnu pavargusi, arba alkana, nu dar jei labai isnervina.

Svarbiausia, kad pyktis netaptu tavo gyvenimo palydovu, tavo etikete. Na o pykti - zmogishka ir naturalu. Toks gyvenimas ir tiek. Jei zinai pykchio priezastis - vadinas dar gerai. O ju manau begales ... Dar geriau, jei ta neigiama jausma valdai.
Ir reikia moketi kaip pykti , kad neuznuodytum savo sielos

Kodel mes esame pikti?
kai girdim zodi "mes kalti"?
kodel kai debesys danguj,
mes laukiam saules spinduliu?

kodel mes esame pikti?
kai zadintuvas skamba per anksi,
kodel,kodel ir vel kodel???
Ar kito klausimo pasauly ner?

kodel mes esame pikti?
kai vaikas plysauja lopsy,
kodel kodel ir vel kodel??
ar dar ne atsibodo klaust kodel??

kodel mes esame pikti?
kai kai jau nebera klaust kodel?
juk galim but geri!!!
kodel,kodel? o kam? kodel? del ko?.....kodel........

2006 07 25

ce perkopinau savo is kurybos

Fungas taip malonu matyti, kad Tavo eilėraštukai vis ilgesni ir vis gražesni. Šaunuolis!!!

ir..visgy..kodel mes esame pikti....

Pyktis

Tai sunkiausiai valdomas jausmas. Jo labiausiai siekiame išvengti. Pyktį sužadina pavojaus jausmas ir stiprina prieš tai buvęs stresas. Pykdami žmonės būna neatlaidūs ir nesileidžia perkalbami – pyktis ne tik įsiplieskia, bet ir įsikeroja, naujos provokacinės mintys tarsi pakelta sklendė leidžia tūžti ir siautėti. Tokią akimirką proto balso negirdima ir vadovaujamasi žiauriausiomis gyvenimo pamokomis. Ką gi daryti? Pykčio išliejimas, kitaip, negu daug kas mano, nėra geriausia išeitis, nes tik dar labiau įsiutina žmogų, jau nekalbant apie galimą aplinkinių reakciją. Verčiau stabtelėti ir apmąstyti pyktį sukėlusias mintis. Arba pamėginti „atvėsti”: pasivaikščiojimas, pasivažinėjimas apmalšins įsisiautėjusias aistras.
Tibetiečių mokytojas Chogyam Trungpa, paklaustas kaip elgtis apimtam pykčio, atsakė: „Neslopink jo, bet ir nieko nedaryk jo vedamas”.