Bazarovas- literatūrinis personažas, kokia buvo jo programa, tokia ir liko.
Šaip literatūrinio nihilizmo diagnostika randama ne tik Bazarovo asmenyje.
Taip jau atsitiko, kad Turgenevą studijavusiai mūsų kartai, bet ir ištisai Vakarų intelektualinei tradicijai nihilizmas pirmiausia asocijuojasi su rusų literatūra – Turgenevu, Dostojevskiu. Šie rašytojai savaip "atsakingi" ir už tai, kad nihilizmas dažnai laikomas XIX a. "atradimu". Ar iš tikrųjų Turgenevas "išrado" nihilizmą? O gal XIX a. tada Turgenevas ir Dostojevskis – "tik" talentingi tos "negalios" diagnostikai? Šie klausimai, kuriuos keliu, a rodo, kad kalbant apie nihilizmą išeities, pradžios taškas nėra akivaizdus, – jis, galima sakyti, ir yra viena iš svarbesnių problemų, liečiančių nihilizmo svarstymus.

Na, o priešpriešai pasiūlyčiau Fish filosofiją, kaip manai, tiktų?

Blaiviai mąstyti-tai suvokti, kad ne žmonės ir įvykiai yra neigiami, o mūsų požiūris į tai.
Ką keisti?
Aišku, ne aplinką, o savo vidinį pasaulį bei jo savybes, o aplinka sureaguos į tai..

Viename vadovėlyje teko aptikti kažkokį apibrėžimą: neva, blaivaus žmogaus mąstyseną ir elgseną lemia tam tikras savikontrolės stabdis - žmogus linkęs abejoti, vertinti, būna atsargesnis. Tuo tarpu kažkur literatūroje irgi minima, kad išgėręs žmogus netenka to mažyčio "vidinio saugikliuko", todėl tampa labiau pasitikinčiu savimi, šmaikštesniu, drąsesniu, įžūlėsniu...

Čia jau nekalbant apie kasdieenes patalogijas, kai ir taip sutinkame durnų ir neegėrusių inddividų...

Va, ta savikontrolė- manau labai vertingas dalykas.., dvasinis turtas, kurį žmogus turi arba ne.Blaiviai mąstantis ir vertins atsargiau, teiginius grįsdamas kelis kartus pamatavęs ir tik po to pateiks kitų protams apdoroti ar vertinti. Kai vidiniai saugikliai perdega- nieko gero nelauk- BĖDA.
Žmogaus gebėjimas blaiviai mąstyti labai vertinamas.Jis mato, supranta ir išnaudoja galimybes, kurias atveria kiekviena problema.Sakyčiau, kad tai gebėjimas būti taktišku, tolerantišku, pakančiu bei gebančiu matyti teigiama kiekvienam gyvenimo elemente.Perdegus tam"vidiniam " saugikliukui( čia nutinka ir blaiviam) , kaip tu sakai, nebematai vieningos visumos , sudėtingos sistemos visame kame, o priešingai, matai tik save ar įvykį kaip atskirą sistemos dalį..Taip ir gimsta neblaivaus mąstymo produktai..
Patologija- nukrypimas nuo normos.-.deja, tokių kasdienių individų su tokia patologija yra..irgi nemažai..Ar įmanomas priverstinis blaivus mąstymas?
Koks "blaiviai mąstančio" fanatiko tragizmas(išorė pozityvi, vidus- negatyvus)?
Kokį vaidmenį blaiviame mąstyme vaidina pyktis?

Dėl savikontrolės vėlgi, manau, neina sakyti, kad tai toks jau ir dvasinis turtas, pagal mane ir čia būtina pusiausvyra, nes per didelė sovikontrolė priveda iki gyvent trukdančių kompleksų, nepilnavertiškumo su kitais jausmo, nesveikų fobijų ir t.t. Manau žmogaus gyvenimas panašus į laivą, laivas plaukia pats, bet jam reikalingas ir vairininkas

Na, gal nereikėtų griebtis "reformuotos" savianalizės.Kalbėkime apie mokėjimą kontroliuoti save, savybę, kurią turėjo, beje, įžymūs žmonės.Turbūt neįmanoma vadovautis blaiviame mąstyme žymiu posakiu: "Širdis patars, nuojauta išgelbės".Taip padarę po kurio laiko grįžta atgal ir tenka permąstyti.. Šiaip psichologai teigia, kad žmogus turi tokį vidinį manometrą, kuriuo save tiksliai vertina (tik ne kiekvienas , tai galima drąsiai teigti, turi drąsos sau pasakyti tuos rezultatus)..jeigu save per menkai vertinsi- atsiras menkavertiškumas, jei perdaug- įvyks pervertinimas. Kitavertus, jei vertins toks "persivertinęs".save, tai gali ir nepilnavertiškumo kompleksą kitam įvaryti..O jei toks siekis? Blaivaus mąstymo esmėje įžvelgiu gebėjimą susieti savo blaivaus proto turinį (su visom savikritikos išvadom) su bet kokia realybe..(pasaulio, miesto, kaimo, įstaigos, kompanijos,...ect.)

P.S.Jau pati filosofija yra tikrumo savikontrolės įrankis..

Buvau užsiminusi apie fish filosofiją.Iš kur ji liko ir kokia esmė?
Istorija būtų maždaug tokia. Keli vyrukai nusipirko Sietle nusivarytą ir bankrutavusį turgų..
Po kelerių metų ar trumpiau, apsilankius turguj, atsivėrė kitoks paveikslas-turgus ūžia, gaudžia, visi linksmi, patenkinti.Vienas prekeivis, ima žuvį, sviedžia kitam , tas vynioja į popierių, perduoda dar kitam, kuris madagiai pašnekinęs klientą, įdeda jam į krepšelį. Kodėl atgijo turgus?
Vyrukai pasiekė sau numatytą tikslą:
1.Dirbti, kad būtų smagu-ir jiems, ir klijientams.
2.Padaryti Sietlo turgų garsiausiu pasaulyje.

Pasiekė to:
-pasirinkdami požiūrį,
-žaisdami,
-būdami čia ir dabar,
-nudžiugindami kitą.
Kodėl priešpastačiau nihilizmui?