Populistas rašė:
Viename vadovėlyje teko aptikti kažkokį apibrėžimą: neva, blaivaus žmogaus mąstyseną ir elgseną lemia tam tikras savikontrolės stabdis - žmogus linkęs abejoti, vertinti, būna atsargesnis. Tuo tarpu kažkur literatūroje irgi minima, kad išgėręs žmogus netenka to mažyčio "vidinio saugikliuko", todėl tampa labiau pasitikinčiu savimi, šmaikštesniu, drąsesniu, įžūlėsniu...
Čia jau nekalbant apie kasdieenes patalogijas, kai ir taip sutinkame durnų ir neegėrusių inddividų...
Va, ta savikontrolė- manau labai vertingas dalykas.., dvasinis turtas, kurį žmogus turi arba ne.Blaiviai mąstantis ir vertins atsargiau, teiginius grįsdamas kelis kartus pamatavęs ir tik po to pateiks kitų protams apdoroti ar vertinti. Kai vidiniai saugikliai perdega- nieko gero nelauk- BĖDA.
Žmogaus gebėjimas blaiviai mąstyti labai vertinamas.Jis mato, supranta ir išnaudoja galimybes, kurias atveria kiekviena problema.Sakyčiau, kad tai gebėjimas būti taktišku, tolerantišku, pakančiu bei gebančiu matyti teigiama kiekvienam gyvenimo elemente.Perdegus tam"vidiniam " saugikliukui( čia nutinka ir blaiviam) , kaip tu sakai, nebematai vieningos visumos , sudėtingos sistemos visame kame, o priešingai,
matai tik save ar įvykį kaip atskirą sistemos dalį..Taip ir gimsta neblaivaus mąstymo produktai..
Patologija- nukrypimas nuo normos.-.deja, tokių kasdienių individų su tokia patologija yra..irgi nemažai..Ar įmanomas priverstinis blaivus mąstymas?
Koks "blaiviai mąstančio" fanatiko tragizmas(išorė pozityvi, vidus- negatyvus)?
Kokį vaidmenį blaiviame mąstyme vaidina pyktis?