Tu teisus, nekurie paveikslai siurbia energiją. Kai lankiausi Drezdeno paveikslų galerijoje, labai gera draugė turėjo palikti sales su Viduramžių paveikslais. Ji vėliau sakė, kad jausmas toks, jog visi tie paveikslai spaudžia ir atima jėgas. Niūrūs, dideli, tamsių spalvų. Lygiai toks pat įspūdis lankantis Viduramžių rūmuose. Sunkūs baldai, draperijos, blanki šviesa.Atsikvepi, kai išeini į lauką..Bet ne visi paveikslai taip veikia. Štai Siksto madona, kur bestovi, visur žiūri į tave , kažkokia ramybė. Rubenso paveikslai irgi slegiantys man pasirodė.Manau, kad čia gal spalvos kaltos?

O as manau, kad tie prakeikimai yra briedas. NETIKIU. Gal kas tiki, ta ir veikia, o kas netiki, ta ir neveikia.

1. nieko asmeniskai, bet sudetingos problemos prasideda nuo sudetingu. (esi paprastas, neturi problemu)
2. magija yra senojo pasaulio "likutis", kuris vis dar kazkiek veikia, bet bus galutinai sunaikintas. (ateis Dievo karalyste)
3. Kristus moke nesinaudoti magija, nebuti prietaringais, negarbinti stabu ir piktu dvasiu.

Nera tokio zmogaus, kuris neturi problemu. Net vaikai darzelije turi savo labai "rimtu" problemu .

Aš nežinau, magija čia ar ne magija, bet nuoširdaus prakeikimo galia, manau , yra. Už skriaudą, labai didelę, blogį, padarytą kitam žmogui. Na iš kur tada posakis- "lazda turi du galus"? Vienu kažkada tu smogei, antru po kiek laiko gauni pats. Būtent šiandienos įvykiai...kaip tik apie tai verčia mąstyti..Prakeikimas tėvams, persiduodantis vaikams ir jų vaikų vaikams.
Jei manote kitaip, tai atsakykite, ar įmanoma gyventi lyg niekur nieko, būnant prakeiktam?

Kristus kalbėjo: Jei Jus muša į veidą - atsukite jiems kitą.



Taip ir yra su "baigtiniais" pasauliais, bet prisimink Dievą (begalybę).



Tokia veiksena vertinama kaip klaida, prisiminkim kad ir žydų šauksmus:
"Tegu jo kraujas krenta ant mūsų ir mūsų vaikų" - šitaip galėjo kalbėti tik klystantys ir tebūnie jiems atleista, nes jie nežino ką daro.

Asha, jei tiki, kad tave prakeike, - nesiseks. Gal mane kas ir prakeike, bet as netikiu, ir toliau ramiai sau gyvenu, ir neimu galvon tu prakeiksmu.
Dar toks "babulkiu" receptas. Nueik i cerkve ir pastatyk zvake numanamiems "skriaudykams". Viskas atsisuks i juos.

Na, gal aš apeliuoju į paskutinius žmogaus sąžinės likučius, kurie ,gal žinant, kad padarei bloga, neleis ramiai gyventi. O jei jų nėra, tada nežinau...Gal žmogui ir lengviau pasidaro, kai gauna išsiųst keletą prakeikimų už nuoskaudą?
Svečiau, na netikiu aš kai kuriais pamokymais, jei nori, kad tiesiogiai suprasčiau, kad atsukt žandą kitam smūgiui, gavus jau vieną. Te suduoda...tik..

Bet aš interpretuoju kitaip tą posakį- atleisti- krikščioniškoji savybė ir dorybė , bet ne pamiršti.
Balvoniukau, niekas manęs neprakeikė. Bet gal dar prakeiks, ką žinau? Nebūtinai mus turi prakeikti. O ar patys mes esam ką prakeikę?