Pasikapstysime po likimą?
Taip, aš tikiu likimu ir tuo, kad yra nulemta kiek gyvensi, kaip seksis vienas ar kitas dalykas..Ne aklai, bet pridedant ir savo pastangų...Bet aukščiau bambos neiššoksi, nors tu ką. ..Ir šiaip, kad ir nelaimei išvengti vienam sekundės pritrūksta, o kitam būna perdaug (čia apie avarijas)..
Vieniems per giminę ištisa linija nueina toks dalykas- kaip pavyzdys- visos moterys pasmerktos likti našlėmis per kelias kartas, kitur gi to nėra..Labai įdomus dalykas, mano nuomone..

Keista, paskaiciau ir tik dabar prisiminiau, kad man labai artimas zmogus nevaldo vienos rankos..galima sakyt jos neturi. Niekada net nedrysciau pavadinti jo neigaliu...nes vyrukas tiek visko padaro, kad kitas ir turedamas dvi rankas tiek nenudirbtu...batu raistelius uzsiristi su dantimis ir seip visokius paprastus darbus atranda padaryt savaip...ir tai net neatrodo keista, labiau man net genealu.
Kartais sveikieji..buna daug didesni neigalieji, kuriems reikia visokiu kvailu uzuojautu...va jiems reiketu pabendrauti, su tais zmonemis, kurie gyvenima gyvena savaip, be kazkokios dalies, bet su juo puikiai tvarkosi ir viska vertina visiskai per kita prizme.

Na, dalis neįgaliųjų nevisai matomi... Pas mus kontoroje bent keli dirba turintys invalidumo grupes, ale stengiasi niekam nesiskelbti, ypač vadovams, nes ką gali žinot, kaip sakant. Diskriminacija Lietuvoje yra. Nors... Prieš kiek laiko priėmė vieną merginą, kur ir matosi problemos, ale reik pasakyti, jinai - tai tikrai nuostabus žmogus, viena iš pačių šauniausių darbuotojų, taigi, ir vadovai supranta, kas ir kaip O šiaip, manau, kad visokie neįgalumai atrodo problematiškais būtent tiems, kas su neįgaliais mažiausiai reikalų turi, nes gi žmonės kaip žmonės, nematau skirtumo

As turiu sutarti likimo

Mantukas, tu aplenkei , bet tai juk netrukdo būti geru žmogumi ir turėti draugų?

Diskriminacija buvo yra ir bus..
Kekvienas sveikas žmogus šaiposi is neigaliųjų ir aš ta patyriau, bet dabar viskas grįžo į senes vėžes ir nieks nieko man nebesako.. Gyvenu vel laimingas... Ir dabar kai tik susipažystu su nauju žmogumi ir matau, kad jis nuosirdus žmogus pasakau jam apie savo negalia, kad nesužinotu iš kitų.. Ir kiek kam esu pasakęs visi priėmė ramiai ir tas mane labai pamalonino

asha visai ne... As per tas kelias skaudžias gyvenimo akimirkas supratau kurį žmogu vertint kurį ne.. Ir išmokau perprast žmogaus būdą ir charakteri ...

Tai, kad moki vertinti žmogų, nera blogai, netgi pliusas..O vertindamas negi būni prastas?Paprasčiausiai, vienus priimi, kitų ne.
Dėl šaipymosi...Mantai, nenoriu sutikt, kad protingas žmogus šaiposi iš kieno negalios..Tai gali daryt mažas, kvailas vaikas, o ne kažkiek mąstantis žmogus..Beje, man niekada neteko matyt, kad kas šaipytųsi..Dėl darbo santykių, taip, tractor čia teisus, būna diskriminacijos, bet jokiu būdu ne įžeidimo kaip neįgalaus asmens..Tu pats pagalvok, kad tai kvaila..
Kartais neįgalūs žmonės būna labai jautrūs ir jiems atrodo, kad kalba tik apie juos, o jei šysosi, tai būtinai aptarinėja juos..
Tikrai negali taip būti..Šitoj vietoj lietuviaidar nėra visiški kiaulės..