Mantuk turi problemų (visi jų daugiau, mažiau turim), kurios niekur neišnyksta savaime, jos tik nebent nulenda giliai kol su jom nesusidoroji ir išlenda kada nereikia tam tikrose gyvenimo situacijose. Jei nesistengsi susidorot su tuo kas tau trukdo jaustis laimingam tai perduosi savo vaikam. Dėl to, kad tu turi problemų kalti tavo tėvai (gal mama, nelabai žinau tavo istoriją), bet turi suprasti, kad jie nekalti dėl to kokie jie yra patys, taigi lyg ir netyčia kalti dėl to, ką perdavė tau. Jei tu nieko nedarysi su savim tai tu lygiai taip perduosi savo vaikam ir t.t. Aš asmeniškai problemas spręsčiau taip: stebi kur gyvenime (ypač bendravime su aplinkiniais) kyla problemos, kurios neleidžia tau (ir jiem - dėl tavęs) jaustis gerai (tarkim nevykęs bendravimas, kokie nors varžantys kompleksai, nevaldomos emocijos ir pan.). Tada iškeli tai sau "prieš akis", nes stengtis nuslėpt (pamiršti) nuo savęs problemas, skaudžias situacijas, tas pats kas šiukšles slėpti po kilimu. Taigi iškeli ir tada ieškai kas, kaip, kodėl. Tik niekad dėl nieko nekaltink kitų, visada dėl to kas su pačiais savim yra negerai (ar gerai) esam atsakingi tik patys, nepaisant to, kokie mūsų tevai, draugai ar aplinkiniai. Ir nereik tikėt tuo, kad visos tos problemos yra 'normalu' ir tegul būna neliečiamos. Jei tai trukdo jaustis gerai tai nėra "normalu", nes bent jau aš, manau, kad žmogaus gyvenimo prasmė yra ne gerai egzistuot, bet jaustis laimingam kad ir kaip begyventum (kas prieštarauja?)  . Čia taikau Irmai, kuri akivaizdžiai nesijaučia laiminga, gal tik gerai egzistuojanti, bet tai jau taip giliai įsėdo, kad atsiranda įsitikinimas, kad be "gerai egzistavimo" jau vistiek niekaip negali būti laimingas 
|
, o tos bedos buvo jau taip senai... Tik tais taip prisiminiau kazkaip tai galvojau, kad cia imesiu.. Idomu kaip kitiem buvo 