kai autorius nezinomas-rasoma: muzika-Benjamino Gorbulskio,zodziai-liaudies:))))

Šlovė Gorbulskiui ir liaudžiai ! O eilutės man patiko..

Išėjau su akmenų našta. Taip būna kaskart, kai tenka išsiskirt. Leisk dar kartą pažvelgti į akis, kurias palietus atsiveria vis kitos durys. Laike vėl išėjau su akmenų našta tik tam, kad vėl sugrįžčiau. Lyg iš rudens į žiemą pasibelsčiau snaigių baltumu langan. Išėjau su akmenų našta tada, kai dar buvai glėby man įsikniaubusi krūtinėn, o tą širdies plakimą suvirpinai kaip kitados vienu žvilgsniu. Taip išėjau su akmenų našta iš šiandienos į kitą dieną, kurioje vėl būsi tu.

Laikrodininkas

Oro uosto terminale žmonės laukia lėktuvo keleivių. Vieno vyriškio rankose rožės. Jis nekantrauja labiau nei kiti. Dar akimirka ir tarpduryje pasirodo lagaminais nešini keleiviai. Vyriškis stengiasi kažką įžvelgti pro juos. Eina arčiau, bet skiriamoji juosta jam lyg sako: „Toliau negalima”. Jeigu ne juosta, vyriškis nuskubėtų ten, kur sukdamiesi ratu, lagaminai ieško savininko rankų. Tačiau laikytis taisyklių turi visi. Paslapčia stebiu vyriškį toliau. Jis kažką pamatė! Veide pasirodė šypsena. Sublizgo akys. Jų kampučiuose, atrodo, ašaros. Tada pagalvojau, kad lygiai taip pat tavęs laukiau grįžtančios iš kelionės. Ji truko kelias dienas, bet man atrodė lyg amžinybę, kol nepamačiau tavęs ten tarpduryje su lagaminu ir ašaromis akyse. Laukiau taip pat, kaip ir tas vyriškis su rožėmis rankose. Niekada nepamiršiu to ilgesio…

Laikrodininkas

Reikėtų tau žmogau pagalvot rimtai apie knygos parašymą. Manau turėtum pasisekimą

irma,as ne Laikrodininkas.as tik copy-paste.mano nudienos mintys cia viewtopic.php?f=13&t=4898

Prisiliečiau prie minčių, kurias skleidei šią naktį. Klausiausi žodžių, kuriuos kartojai palinkus prie ausies. Jie nunešė tolyn. Tenai, kur sapnais keliauji vėl namo. Į mūsų lūšną. Jos lange dažnai žvelgi į mišką. Niekada nesuprasiu, kodėl likai kartu, kai stengeisi pabėgt. Dieve, iš kur tas noras dabar tave apglėbti per pečius. Lyg migla apgaubti švelnumu ir meile. Kodėl krentu į tave kiekvieną rytą vėl iš naujo… Prisiliečiu prie minčių, kurias skleidi kasdiena. Tai neapsakoma ramybė viduje…


Laikrodininkas

Ilgai galvojau, ką tau parašyti. Toks pojūtis, kad tapau žmogumi, įstrigusiu laike, kuriame vis prasilenkiame nelyginant traukiniai. Štai vakar kalbėjausi su bičiuliu. Jis kvietė užeiti į namus ir pakelti taurę už jo šeimą aplankiusią laimę. „Ar ateisi“, – paklausė jis. Pasakiau, kad „ateisime“. Tą akimirką jis suglumo... O šiandien parduotuvėje apžiūrėdamas prekes, pagalvojau, kad reikia tapti Kalėdų seneliu, kuris gruodžio pabaigoje tau padovanotų kokį niekutį. Išrinkau tai, ką buvau sumanęs, bet prisiminiau, kad namuose tavęs nėra ir dovanos niekas taip ir nepaims... Rytoj, kaip ir pastaruosius mėnesius, vėl lauksiu tavo skambučio. Jo laukiu kasdien kaip ir sutarėme, bet telefonas tyli... Ir visgi, sutartą valandą kalbuosi su tavimi. Kai niekas negirdi ir niekas nemato. Kai tam tikrą akimirką tu atsirandi tikra ir nesumeluota. Kai tavo laiškai, rašyti tamsoje, staiga nušvinta, nes papūtęs į langą, perskaitau visus tavo laiškus... Kaip tik tada, mieloji, labiausiai noriu tave apkabinti ir papasakoti tau apie tai, kaip gyvena meilė.

Laikrodininkas