Jei nori, galiu eiti gatvėm kaip šešėlis. Paklyst laike tarp svetimų žmonių. Jei nori tu, galiu kalbėti vienui vienas, kaip katakombose vienuolis, skaityt ant sienos ženklus niekieno nagų. Žinai, man ir pačiam atrodo, kad kartkartėm kalbuosi pats su savimi (apie tave) ir jau netrukus atskubės ateiviai tramdomaisiais marškiniais. Jei kartais sužinojai tu, kur įsikūręs pragaras ir rojus, kur iš skaistyklos neberandama kelių… Tenais dabar esu, ir veidrodis ant sienos kartoja man, jog valią ugdom pasirinkimu. Jei tu tik nori… Jei nori tu… Tai šilumoj nubėgus kūnu šiurpuliukams, o rankoms tiesiantis paliest rankas, ritmingai vienoj vietoj apsigyveno ilgesys, ir siela alsuoja tavo plakimu… Ir jei kas klaustų, galbūt dar galiu sustoti, sakyčiau, kad tiek valios nėra žmoguje, nes nuo dienos tos, kai anakart susitikom, lemties pakeist ne mano valioje, deja.
Laikrodininkas
_________________
|