Trys dienos sniege. Namelyje, kažkur kalnuose. Pro varveklį matau tavo šypseną. Pro jį matau, kaip įkrenti į pusnį. Pameni, tada pakilę apsikabinome prie durų. Iš namelio išsiveržusi šiluma lauke pavirsdavo baltais garais, todėl kikendama pasakei, kad jas uždaryčiau. „Kitaip turėsi mane gydyti nuo persišaldymo”, - įspėjai. Trys dienos sniege ir mes vieni du. Šioje baltumos oazėje dienomis traškėjo apšerkšnijusių medžių šakos, o vakarais židinyje šoko liepsnelės. Jas mačiau ir tavo akyse. Trys dienos sniege ir tavo pirštai, kuriuos stengdavausi sušildyti lūpomis. Jos irgi nuo šalčio tada visai neklausė. Pro varveklį matau tavo šypseną… Ji nuostabi. Taip varvekliai šypsosi man, o aš jiems.

Laikrodininkas

Mirksi šviesos ir jose paskendęs miestas. Gatvėje mašinos lenkia viena kitą. Šalta. Aplink raibuliuoja žmonių veidai. Lyg pamėklės. Bet tai vis dar mano miestas. Kažkur jame esi ir tu, įtraukta į šviesų ir praeivių šokį. Nusimesk kaukę, kad atpažinčiau tavo veidą, nes šviesų ir virtinų spindesys blaško dėmesį ir klaidina. Nepastebiu, kaip įsitraukiu ir aš į tą šokį, bet žinau, jog beveik šaukiu visa gerklę tavo vardą, nors lūpos nė nevirpteli. Tik žvilgsnis vis ieško vilties, o gal atvirkščiai. Tai viltis apsigyveno žvilgsnyje. Matyt, per ilgai nemačiau tavęs ir, atrodo, tai pastebi kiekviena pamėklė. Nuo to tik dar sunkiau. Nepastebiu, kaip imu glostyti net daiktus… Juose apsigyvenai jau amžinybę.

Laikrodininkas

Šiandien esi taip toli, kaip niekada iki šiol. Vis dar jaučiu tave, bet kas tai, palyginti su tuo, kai įkvėpdavau tave lyg orą pilnais plaučiais? Tai tik likučiai. Trupiniai ant stalo. Byrantys pro pirštus kaip smėlis arba kaip vanduo, kai norisi gerti, bet saujose jis nuteka per tarpus, sudrėkindamas lūpas tik vos, vos… Kur mes nuėjome ir ką pamatėme? Juk pasiekti tikslą galėtume tik tada, jei abu žiūrėtume viena kryptimi. Arba prieitume kryžkelę. „Čia tavo, o čia mano kelias”, - pasakytume. Praėjusį kartą žiūrėjau į tavo delną, išraižytą vingių, lyg kelių. Kažin, kuriame vingyje apsigyvenau… Vis dar jaučiu tave, bet kas iš to, kai tekantis tarp pirštų vanduo sudrėkina lūpas tik vos, vos?

Laikrodininkas

Jei galima,isiterpsiu-dalele savo kasdienybes pasidalinsiu:).
Siandien skambutis i duris.Ten dede klastingu zvilgsniu klausia:TV ziuri?.Ziuriu,atsakau.O jis besisypsodamas:licenzija turi?Grmz..neturiu.Jis visiskai nusvito.O as pradejau vartytis:uzsieniete,nelabai gaudausi.Jis:kiek laiko Anglijoje gyveni?As naiviai:10 metu.Jis jau rankas trina:pasiseke tau,o dabar teks moketi bauda.As klausiu kiek.Jis:1000 svaru.Man net silpna patapo:neturiu tiek,seniui salciui atidaviau.Nieko tokio,sako,teisme paaiskinsi.Ir iseidamas istare:Merry Christmas!
Sypsausi...
Kas belieka:)..

Tai su artėjančiomis, Laukine..

Laukine, turi gerokai daugiau nei 1000 svarų tik gal to nepavertei vien pinigine išraiška , su artėjančiom Kalėdom!

Dekui .
Jus taip pat su artejanciomis sventemis .

Mažu ten Fungius užsimaskavęs buvo, pradžioje pinigėlių pakaulyti, o paskui tokiu originaliu būdu pasveikinti su Kalėdom?
O nesupratau kokios jis licenzijos klausė, ar neesi išsipirkusi televizijos ir gaudai ją su kambarine antena???