Jau vėlu. Tiesą sakant, naktis. Užsimerkiu, po to atsimerkiu. Tamsa slegia dar labiau, nei užsimerkus. Mintyse sukiesi nelyginant kalėdinė karuselė ar „Teleloto” kamuoliukai. Tikrinu telefoną. Žinutės nėra. Užsimerkiu stipriau. Galbūt tam, kad pabėgčiau nuo realybės. Nuo blogų minčių. Kad atsidurčiau arčiau tavęs. Galbūt tik iliuzijų pasaulyje, kur mudu susikibę rankomis senamiesčio gatve perkame ledus ir valgome juos žiūrėdami vienas į kito akis… Nesakyk, kad taip nebūna! Galime tai padaryti bet kada! Tam tereikia nupjauti virves, laikančias sielas. Juk viskas priklauso nuo to, ką pasirinksime. Aš jau pasirinkau. Ką renkiesi tu?

Laikrodininkas

Taurė vyno. Tam, kad ilgiau liktų skonis ant lūpų. Šiandien kaip niekada bandau sutvardyti širdį… Juk kadaise įžengei pro duris ir neišėjai. Atrodo, kad vis dar sėdi šalimais. Beveik jaučiu alsavimą prie skruosto… Bet šiandien yra kitaip. Šiandien skauda širdį, todėl ant stalo taurę palikau ir tau. Žinau, kad prie jos neprisiliesi pirštais, bet visgi… Dieve, kaip diegia šiandien širdelę. Labai. Jei būtų mano valia, tą pat akimirką atsikratyčiau kūno. Sielai jame per maža vietos, bet per daug kiurksoti prieblandoje. Dar viena taurė vyno. Tam, kad jo kvapas nors šiek tiek patvyrotų ore. Uždegu žvakę. Žinau, kad jos liepsnelė dabar šoka rainelės viduryje. Juk panašiai aną kartą šokai joje tu. Dar viena taurė. Tam, kad skausmas nebūtų per didelis, o meilė per maža.

Laikrodininkas

Jei nori, galiu eiti gatvėm kaip šešėlis. Paklyst laike tarp svetimų žmonių. Jei nori tu, galiu kalbėti vienui vienas, kaip katakombose vienuolis, skaityt ant sienos ženklus niekieno nagų. Žinai, man ir pačiam atrodo, kad kartkartėm kalbuosi pats su savimi (apie tave) ir jau netrukus atskubės ateiviai tramdomaisiais marškiniais. Jei kartais sužinojai tu, kur įsikūręs pragaras ir rojus, kur iš skaistyklos neberandama kelių… Tenais dabar esu, ir veidrodis ant sienos kartoja man, jog valią ugdom pasirinkimu. Jei tu tik nori… Jei nori tu… Tai šilumoj nubėgus kūnu šiurpuliukams, o rankoms tiesiantis paliest rankas, ritmingai vienoj vietoj apsigyveno ilgesys, ir siela alsuoja tavo plakimu… Ir jei kas klaustų, galbūt dar galiu sustoti, sakyčiau, kad tiek valios nėra žmoguje, nes nuo dienos tos, kai anakart susitikom, lemties pakeist ne mano valioje, deja.

Laikrodininkas

Krinta snaigės. Jų vis daugiau. Baltuma apklojo namus, ežerus, kelius ir sielą. Per sniegą nematyti nieko. Krinta snaigės. Jų vis daugiau ir daugiau. Mažosios draugės sukasi vėjyje ir, atrodo, netgi kyla aukštyn. Gulime po sniegu ir jaučiu, kaip po juo mudviem darosi šilčiau. Susiliečiame delnais. Apkabink. Sniegas ima tirpti nuo šilumos, bet noriu, kad taip liktume šiame baltame guolyje. „Noriu su tavimi užmigt”, - pasakei užsimerkus. Krinta snaigės. Jų tiek daug, kad mūsų siluetai pasislėpė pusnyje. Sniego vis daugiau. Matau, kaip užmiegi. Jei taip snigs dar kelias dienas, mudu amžiams liksime apsikabinę…

Laikrodininkas

Niekada nemačiau tilto per jūrą, nors į ją nutiesta daugybė tiltų. Ant jų žmonės palydi saules. Kiekvienas savaip ir kiekvienas savo saulę. Tokia mintis kilo stovint ant jo, bet dabar prisiglausk, nes darosi šalta nuo žiemos brizo. Gelia rankas, apyklalėn krinta snaigės, nors širdis plaka ritmingai ir šypsosi tau. Dar akimirką pastovėjęs ant tilto netrukus atsidūriau po juo. Žinai, ten visai kitoks pasaulis, o tiltas per visą jūrą! Panašiai, kai rašai laišką, bet mintys tave pasiekia greičiau, kai iš tolo matai akis, bet sykiu jau jauti apkabinimą… Niekada nemačiau tilto per jūrą, nors dabar stoviu ant jo…

Laikrodininkas

Puikios miniatiūros, Fungai. Kažkas gerai rašo, įvaldyta plunksna..

Karšta. Šiąnakt buvo labai karšta. Prakaitas lipdė odą ir jos lopinėlius. Prieš akis žvaigždės kalbėjo apie tave. Iki skausmo pažįstamą ir tokią pat artimą. Nesakyk, kad viskas baigiasi blogai. Pati žinai, kad tai netiesa. Karšta. Šiąnakt buvai pašėlusi. Mudu beveik nesikalbėjome. Įsikibusi į pagalvę ranka. Atsidėkojimas bučiniu. Šiąnakt tavo naktis. Pasiduodu, nes ši naktis tavo. Tu pasakai, ką naktis privalo daryti ir ko negali paliesti. Tai tu ją lieti. Karšta. Šiąnakt karštis sklinda nuo tavęs. Neklausk manęs, kada tapai naktimi ir karščiu… Aš šito nežinau.

Laikrodininkas

labas visiems kas cia lankosi . jau labai senai buvau siame forume. mano tokios bedos uzpuole serga mano anukelis ,o as ji saugau kai mama dirba. Tai sis metas man labai sunkus . Labai pasiilgau jusu mieli draugai . nORIU PADEKOTI TRAKTOR kad prieme i foruma ,nes viska pamirsus kaip ka reikia daryti . vienu zodziu manau kad susitiksim Eug