Vėl liūdna statistika.. apie vaikų nepriežiūrą, ir ne tik..

Trečiadienį sostinės Žaliųjų ežerų gatvėje šuo apkandžiojo 9-metę mergaitę. Dėl kąstinių žaizdų galvoje ir rankoje mokinė paguldyta į ligoninę.

Mergaitė norėjo jam paduoti mėsos, tačiau keturkojis griebė jai už rankos ir du kartus įkando į galvą.

Į įvykio vietą atvykę pareigūnai netruko nustatyti prie ežero atvykusio ir prie medžio šunį pririšusio vyro tapatybę. Jam policijos komisariate buvo nustatytas girtumas.

Netoli ežero gyvenančios šuns sukandžiotos mergaitės mama taip pat buvo neblaivi. Dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas, jo aplinkybes toliau aiškinasi sostinės policija.

Na apie šunis tai aplamai čia naujos temos reikia. LAbai Lietuvoje savininkai neprižiūri jų. Nu aš nekalbu apie žmones kaip mūsų Čiauškutė, kur atiduoda visą meilę jiems, bet kitiems tai šuo tik kaip mados reikalas ir tada kenčia suaugę, o labiausia gaila kai vaikai.

Neseniai , labai neseniai Lietuvoje pasikorė mokinys..Dar 14 val. kalbėjosi su mama, o 16 valandą jo nebebuvo..
Aptikau straipsnį, kuriame bandoma atspėti vaikų savižudybės priežastis..Mes panašiai ir kalbėjome su diskusijos dalyviais..O tai reiškia, kad negrybavome..

Atleiskite, kad ilgokas, bet kam nors gal pravers?

Rytoj manęs nebebus

Nijolė Baronienė, Savaitraštis "Laikas"


Kas 40 sekundžių pasaulyje nusižudo žmogus. Kas 3 sekundės – bando nusižudyti. Suskaičiuota, kad, netekę draugo, tėvo, dukters, sūnaus, traumuojami mažiausiai šeši žmonės. Lietuvoje kasmet nusižudo apie 50 mokyklinio amžiaus vaikų. Dešimteriopai daugiau – bandančių tai daryti. Atsakomybė šiais atvejais tenka tėvams, pedagogams, bendruomenei, kurioje jaunas žmogus augo, gyveno. Net tuo atveju, jei paauglio apsisprendimą išeiti iš gyvenimo savo noru lėmė nelaiminga meilė, kaltas suaugusiųjų pasaulis. Vadinasi, pražiūrėta, numota ranka, o gal pasišaipyta: nieko baisaus, bus tų meilių.

Pasak klinikinės psichologijos centro vadovo dr. Sergejaus Jenikolopovo, vaiko, paauglio sąmonėje dar nėra susiformavusi reali mirties sąvoka. Jis niekaip negali patikėti, kad mirtis – tai pabaiga. Vaikas (net iki 17 metų ) įsivaizduoja, kad savižudybė turi vykti taip: „Prisirysiu tablečių, mane laidos, visi verks, gailėsis, kad buvo neteisingi, sielvartaus dėl baisios netekties. Ir štai tokiu momentu aš kelsiuosi gyvas ir sveikas! Suaugusieji pamokyti! Gyvenimas tęsiasi!“


Tai daugelio apie savižudybę galvojusių ar net mėginusių tai daryti paauglių komentarai. Išvada labai aiški: mėginimas atkreipti į save dėmesį, troškimas būti svarbiam, mylimam. Nė vienas vaikas nenori mirti. Tai patvirtina ir išgelbėtieji. Iki paskutinės sekundės jie viliasi, kad kas nors juos sustabdys.

Vaikų psichologė papasakojo atsitikimą, kuris paaiškėjo po vaiko mėginimo nusižudyti. Mokytoja antrokėliui parašė pastabą dėl neatidumo. Vaikas graudžiai apsiverkė. Pedagogė, lyg norėdama vaiką nuraminti, pasakė: „Ir ko čia dabar pravirkai lyg mergiūkštė! Gal dėl to dabar imsi ir pasikarsi!“ Šiurkšti pastaba tapo nuoroda. Per psichologo konsultaciją paaiškėjo, kad vaikas buvo labai pažeidžiamas, jautrus, namie žiauriai baudžiamas. Tačiau nepedagogiška mokytoja to nesuvokė.

Be pasmerkimo

Savižudybių priežastis tyrinėjantis psichiatras Vladimiras Voicechas nurodė dar vieną priežastį, skatinančią vaiką išeiti iš gyvenimo. Mūsų visuomenėje priimta savižudį laikyti auka, kurią šiam žingsniui pastūmėjo gyvenimo aplinkybės arba jo nesupratę artimieji. Dėl to jis užjaučiamas, jo gailimasi. Šioms nuotaikoms vaikai labai imlūs: suaugusiųjų samprotavimai ir užuojauta mirusiajam ne vienam kelia norą nuoskaudos atveju šitaip pamokyti ir savo skriaudėjus.

Todėl suaugusieji turėtų objektyviai aptarti mėginusio nusižudyti vaiko, paauglio ar suaugusiojo klaidas: nenuovokumą, nemokėjimą rasti išeities, o gal kaprizingumą, kerštingumą, išlepimą, egoizmą. Geriau bus, jeigu vaikas susiformuos neigiamą požiūrį į savižudybę ir nemanys, kad savižudybė – didvyriškas poelgis.

Kai tvarkomi „žemiški“ reikalai

Tragišką sumanymą išeiti iš gyvenimo vaikai ilgai brandina. Be tvirtos nuostatos kėsintis į save jiems baisu. Tačiau, kai sprendimas subręsta, jie stengiasi viską padaryti gražiai. Dažnai net paskutinėmis dienomis ar minutėmis stengiasi sutvarkyti „žemiškus“ reikalėlius: sutvarko savo daiktus, kambarį, grąžina skolas, susitaiko su „priešais“, atsiprašo, jei ką nors nuskriaudė. Atiduodamas draugui, broliui kokį nors daiktą, kurį labai mėgo, vaikas gali pasakyti: „Imk, man jo daugiau nereikės.“

Kartais vaikai ryžtasi lėtai mirčiai: nustoja valgyti, būna apatiški, ryja narkotikus ne dėl to, kad jiems patinka, o turėdami kraupų tikslą. Dažnai išgyvenę kokią nors krizę vaikai nustoja mokytis, nekreipia dėmesio į savo išvaizdą, higieną. Suaugusiems atrodo, kad krizių priežastys dažnai yra nerimtos, keliančios juoką, bet vaikas mano priešingai.

Ką daryti?

Pasak specialistų, jei vaikas ryžtasi savižudybei, jis atliks tai per 48 val. arba dar greičiau. Savižudybę sudaro trys etapai: mintys apie savižudybę, ketinimas, veiksmas. Pastebėjus pirmąjį etapą, reikėtų kuo greičiau kreiptis pagalbos, tačiau bėda ta, kad Lietuvoje beveik madinga kalbėti apie savižudybę. Jaunimo ir suaugusių kompanijoje gali išgirsti: nusižudysiu, pasikarsiu, šoksiu nuo tilto, prisirysiu tablečių ir t. t. Gal šios kalbos yra bandymas atkreipti į save dėmesį? Ką daryti išgirdus tai? Pradėti moralizuoti, vesti pas psichologą, duoti raminamųjų? Vaikui galima patarti kreiptis pagalbos Lietuvos vaikų linijos telefonu 8 800 11 111. Beje, šis telefonas įrašytas kiekvieno vaiko pažymių knygelėje.

Pyp-pyp-pyp

Pabandžiau paskambinti nurodytu numeriu. Deja, per dvi valandas nepavyko išgirsti balso kitame linijos gale. Ji buvo nuolat užimta. Tarkime ne man, o paaugliui, nežinančiam, ar rinktis gyvenimą, ar mirtį, tuo metu būtų reikėję išgirsti atsakymą į klausimą, kokia gyvenimo prasmė? Telefono ragelyje girdėdamas vien užėmimą reiškiantį pyp-pyp-pyp, jis nuspręstų, kad nėra, kas jam pataria, nėra, kas padeda, o tada, ką žinai, gal apsispręstų išeiti ten, iš kur negrįžtama.

Mano priekaištas, kad per dvi valandas nepavyko prisiskambinti pagalbos telefonu, praėjusių metų Tolerancijos žmogumi išrinkto psichologo, „Lietuvos vaikų linijos“ vadovo Roberto Povilaičio nenustebino. „Per metus fiksuojama 4 mln. bandymų paskambinti. O atsiliepiama 87 tūkst. kartų. Keturiasdešimt penkis kartus mažiau, nei reikia. Būtų buvę keista, jeigu jums būtų pavykę“, – liūdnai konstatavo linijos vadovas.

Nelinkę aukotis dėl kitų

R. Povilaitis vadovauja ir Psichologų sąjungai. Pasak jo, bėda ta kad mūsų valstybėje skubama investuoti į naujus statinius, kelius, visa, kas gerina buitį, tačiau psichine žmogaus sveikata beveik nesirūpinama. „Yra terminas – socialinis kapitalas. Kuo daugiau šio kapitalo, tuo turtingesnė valstybė. O turtas – tai žmonių ryšiai, bendruomeniškumo jausmas, noras padėti vienas kitam neatlygintinai, savanoriškas darbas įgyvendinant įvairias visuomenei naudingas programas.

Kuo didesnį socialinį kapitalą turi valstybė, tuo mažiau savižudybių ir smurto, – sakė R. Povilaitis. – Deja, Eurobarometro tyrimo duomenys rodo, kad mes mažiausiai iš visų ES šalių esame linkę į savanorišką neatlygintiną veiklą visuomenės labui. Kita vertus, kaip Lietuvos vaikų linijos vadovas, pastebiu tendenciją, kai, ieškodamos prasmingos veiklos, turtingos įmonės kreipiasi į mus ir klausia, kuo galėtų padėti. Mes siūlome idėjas, kurioms neturime lėšų. Jie turi pinigų, bet stokoja idėjų. Jeigu jie pritaria tam, ką siūlome, prasideda bendradarbiavimas.“

Pagalba tik mokiems

Apie psichologinę pagalbą šeimai ir vaikui kalbama nuolat ir daug kur. Ką daryti laužo galvas įvairių institucijų vadovai. Deja, Lietuvoje 30 000 gyventojų tenka vienas psichologas. Pavojaus varpu jau seniai skambina psichologų sąjunga, tačiau kad ir kiek kalbama, mūsų šalyje profesionali psichologinė pagalba prieinama tik geras pajamas turintiems, mokiems žmonėms. O Anglijoje pirmi 10 seansų dvasinių bėdų kamuojamam žmogui yra nemokami. Juos apmoka sveikatos draudimo fondai.

Jeigu mūsų šalyje tau kilo bėdų, ieškok privataus kabineto. Vienos valandos pokalbis su psichologu – ne mažiau 50 Lt. Todėl dauguma linkę išsipasakoti draugams, kurie gali tik paguosti. Kaip auklėti vaikus, ką daryti, jeigu paauglys negrįžta namo, klausiame draugo, kaimyno. Šie siūlo savo modelį. Tačiau ar jis gali tikti mums?

Krūviai viršija normas

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos sudaryta darbo grupė priėjo prie išvados, kad nepilnamečių ugdymo ir specializuotos pagalbos įstaigoms trūksta net 960 psichologų etatų.

„Žymiausi vaikų psichologai ir psichiatrai mano, kad šalyje reikia peržiūrėti psichologinės pagalbos teikimo principus, keisti psichologų mokymo procesą. To neneigia ir aukštųjų mokyklų psichologijos katedrų vedėjai bei fakultetų vadovai“, – pabrėžė Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė.

Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro atliktos švietimo sistemoje dirbančių psichologų apklausos parodė, kad daugelio mokyklų psichologų darbo krūvis viršija normas. Ekspertai mano, kad tai gali turėti neigiamos įtakos jų paslaugų kokybei ir mokiniams teikiamos psichologinės pagalbos prieinamumui.

Išgirskite mane

Tai, kad psichologinės pagalbos poreikis milžiniškas, nuolat kartoja ir telefoninių psichologinių pagalbos tarnybų vadovai. Norinčiųjų prisiskambinti nemokamais „Jaunimo linijos“ ir „Vaikų linijos“ telefonais pernai buvo 26 kartus daugiau, nei pajėgė atsiliepti savanoriškai dirbantys konsultantai.

„Vaikų linijos“ telefonu 8 800 11 111 skambinta 73 tūkst. kartų. Tai 24 tūkst. daugiau nei 2004 m. Įdomu, kad per praėjusius metus į „Vaikų liniją“ skambino daugiau berniukų nei mergaičių (56 proc. berniukų ir 44 proc. mergaičių). Anksčiau dažniau skambindavo mergaitės.

„Skambinusieji į „Vaikų liniją“ pasakojo apie labai įvairius sunkumus, dažniausiai apie nesutarimus su bendraamžiais, tėvais, globėjais, artimu draugu. Nemažai vaikų konsultavosi dėl priekabiavimo, mokykloje atsiradusių bėdų, užimtumo, sveikatos problemų“, – sakė „Lietuvos vaikų linijos“ vadovas R. Povilaitis.

Kelerių metų duomenys rodo, kad „Vaikų linija“ populiariausia tarp 12–15 metų paauglių. 2005 m. šios amžiaus grupės vaikų skambino net 61 proc. Vienas iš trijų paskambinusiųjų nemokamų konsultacijų telefonu buvo 7–11 metų vaikas, kito amžiaus vaikų skambino gerokai mažiau.

Ieškantys gyvenimo prasmės

Savanoriškos psichologinės pagalbos „Jaunimo linija“ telefonu 8 800 28 888 skambinta 147 334 kartus, tačiau net 142 317 buvo „trumpųjų“ skambučių, kai jaunuoliai teiravosi informacijos, nedrįso pradėti kalbėti ar išdykavo.

„Absoliuti dauguma buvo skambinusiųjų iš mobiliųjų telefonų, todėl duomenų, kokių regionų jaunimas dažniausiai ieškojo pagalbos, neturime“, – sakė „Jaunimo linijos“ vadovas Paulius Skruibis.

Pasak jo, trečdalis skambinusiųjų konsultavosi dėl santykių su tėvais, kitos lyties atstovais, sutuoktiniais, partneriais, draugais. Dėl ketinimo nusižudyti konsultuota 17 proc. skambinusiųjų. Fizinės ar psichikos sveikatos bėdomis skundėsi 7 proc., gyvenimo prasmės – 5 proc., dėl fizinės ar seksualinės prievartos – 5 proc. jaunuolių. Po 3 proc. skambinusiųjų kalbėjo apie išsiskyrimus, konfliktus, mokymosi sunkumus, 2 proc. – apie alkoholio sukeltas problemas.

Statistikos duomenys rodo, kad dažniausiai į „Jaunimo liniją“ pagalbos kreipiasi 11–15 metų amžiaus jaunuoliai. Pernai jų buvo 31 proc., 16–18 metų jaunimo – 24 proc., 19–25 metų žmonių – 18 proc. visų skambinusiųjų. Kaip ankstesniais metais, į nemokamo telefono konsultantus kreipėsi ir 26–30 metų bei 31–40 metų žmonės. Pernai jų buvo po 9 proc.

Gera būti geram

Yra posakis, kad gera būti geram. Tiesa, ne visi jaučiasi gerai darydami gera kitam, juolab neatlygintinai. R. Povilaitis pasakojo, kad ne vienas nustemba sužinojęs, jog prie vaikų linijos telefonų dirba savanoriai. Pasak jo, baigę specialius aštuonių mėnesių psichologijos kursus savanoriai dirba profesionaliai ir, svarbiausia, nuoširdžiai. „Vaikų linijoje yra dirbančių ir dvejus, ir trejus metus. Turintieji didžiausią patirtį jau moko kitus. Kasmet renkame po dvi dešimties, penkiolikos žmonių grupes. Po mokymų, kuriuos veda aukščiausios kvalifikacijos psichologai, daug kas atkrenta. Mat darbas, kuriam žmonės rengiami, labai atsakingas“, – aiškino pašnekovas.

R. Povilaitis nedrįso prognozuoti ateities. Tačiau, pasak jo, nei kylantis ekonomikos lygis, nei gerėjantis gyvenimas neužtikrina, kad gerėja visuomenės dvasinė sveikata.

/Delfis.lt/

šitas straipsnis, manau, tinka labiau prie savižudybių temos, kuri ypač, atrodo, dabar gvildenama.. kadangi paaugliau visgi žmonės.
ar nemanai, kad vaikų nepriežiūra, ligos ir apsinuodyjimai kaip ir į vieną atsakymą sueina?


juk tai gali būt ir didvyriškas poelgis.. istorija, kai visi pilies žmonės susidegino tam, kad nepakliūtų priešams į rankas, man kažkaip į didvyriškumą panašu


o, tiesa, nėra kitaip?

fanai, tai gal savižudžių temą reikėjo čia?...ši tema jau sena..., nenauja.. Ir gvildena vaikų klausimus..
Kai kada kai kokie klausimai ir skirtingose temose susiveda į vieną..

Del apsinuodijimų ,ligų,nepriežiūros---- nemanau..Yra vaikų ligos įgimtos, įgyjamos, kaip tarkim- vėžys- nieko bendra neturi su nepriežiūra...Apsinuodijimai- gali būti ir nepriežiūros pasekmė, bet vėlgi- kitos situacijos, nesusijusios su nepriežiūra..tai kas kita..

Del meilių...Kodėl pajuodinau?..Teko čate bendrauti su vaikinu, kurio mergina pasikore del meiles vaikinui- jis kažką neatsargiai jai grubiau pasakė..Ir per TV rodė tą epizodą..Vaikams(jie, pabrežiu, statistiskai iki 17-18 metu) meilė ir pergyvenimai- labai jautrus dalykas..Suaugę visai kitaip reaguoja..Taip kad...čia tiesa..

Dėl savižudybės. Nekalbama čia kaip apie pilietinį poelgį, ką turi galvoje..O jo iš vaikų pusės ir nereikia, jiems kiti dalykai turėtų rūpėti- mokytis, ugdytis, tokios aukos - savižudybė dėl idėjos-per brangios visiems..Straipsnyje kalbama apie kitokio pobūdžio vaikų savižudybes- labiau panašu dėl asmeninių motyvų.., ko galima išvengti..