Ne, dar tokiu minciu man nebuvo kile. Matyt, aplinkybes man neatrode tokios siaubingos, kad tam ryzciausi, o gal as pati esu stipresne, nei manau... O tave tokios mintys buvo aplanke?

Neišsivaizduoju kaip reikia pasijausti, kas turi atsitikti, kad žmogus išdrystum prieš save, prieš savo gyvenimą pakelti ranką. Turėjus ir aš sunkių akimirkų, nu gal ne tiek jei niekada tokia mintis neaplankė. Kai būdavo labai liūdna norėdavau pabusti, nes taip norėdavau kad miegočiau ir sapnuočiau. Kartais pabusdavau

Matyt, reikia atsidurti pragare... Jausti, kaip zeme slysta is po koju ir atsiveria gili praraja... Prarasti viska, jausti, kad tau neliko nieko arba dar blogiau liko nusivylimas, kartelis ir skausmas. Taciau svarbiausia paties zmogaus poziuris. Jis pats turi tiketi, kad nieko daugiau negali pakeisti, ir noreti surasti lengviausia iseiti...

panthera> bet ar isejus.... pasijustumei geriau?

Tikrai nezinau... Matai dar pati niekur neisejau, man ir cia neblogai Beto, gyvieji i si klausima negali atsakyti, o mirusieji - nebenori...