Klausimas skamba retoriskai ir visgi kvieciu diskusijai...
Idealu, kuomet meile abipuse, deja, deja kiekvienoje poroje (su retom isimtim) vienas myli visa savo esybe, o kitas tuo daugiau ar maziau naudojasi. Kitaip tariant LEIDZIA save myleti, lepinti , atsilygindamas tik pagarba, dekingumu bei pakantumu...

Na, zinai, manau, kad abiem atvejais tas pats sh... Kai myli, o taves ne, pradedi kaltinti save, kad kazkoks ne toks esi, kad reikia kazkaip pasistengti ir tas zmogus tave pamils ir t.t. [svelniai tariant, nusisneki iki absurdo, kad tik ta tavo meile tau atsilieptu tuo paciu] .
Bet kai esi mylimas, o pats to zmogaus nemyli, tai naudotis irgi nekoks malonumas [na, cia aisku, priklauso nuo vertybiu ]. Tiesiog gaila to zmogaus ir tiek... Pagalvoji "nu eik susirask ka nors, kad ir tave myletu, ko cia prikibai..." Jei myli, tai myli is karto, ir tie, kurie sako, kad meile uzsiauginama, tai tegul eina buroku auginti - juos gal ir uzsiaugins, jei gerai palaistys ir patres Taip kad manau, jog sie dalykai lygiaverciai savo - ne vienas nei geresnis, nei blogesnis

Meile tai vieskelis i saule,gristas astriais deimantais, kuriuo eiti turi basas.........

T.A.A.R> o jus juo einate?

Kazkur man tas posakis labai girdetas.... O siaip tai tie astrus deimantai paskui apsigludina...arba kojos pripranta prie ju astrumo

gerai..butu bent viena ta astru deimanciuka... pajusty:D O gal ..jau pajutau per savo gyvenima.... hmz..

Padukus tai gal jau radai ta deimantuka.

Studio .) TAIP radau