Kiekvieną rytą susitinkate vis kitą žmogų, nei tas, kuriam vakar sakėte “labanaktis”. Taip sakoma apie paauglius, kurių kūnas, pasaulėjauta ir nuotaika keičiasi taip greitai, kaip kad būdavo tik ankstyvoje vaikystėje. Dažnai tėvai, atėję į konsultaciją, skundžiasi jų šeimoje augančiu paaugliu taip, lyg kalbėtų apie sunkią ligą. Paauglystė - tai ne diagnozė. Ir netgi ne amžius. Tai ypatingas išgyvenimas, netgi sakyčiau, gyvenimo būdas.

Vienas svarbiausių išgyvenimų paauglystėje susijęs su “AŠ” gimimu. “AŠ” gimimo procesas paaugliui labai nepaprastas dalykas. Gėda ir baimė - du pagrindiniai ir labai stiprūs jausmai, kuriuos išgyvena vaikas šiame amžiuje. Jau išvarytas iš vaikystės pasaulio, bet dar nepriimtas į suaugusiųjų, paauglys jaučia, kad jam nėra vietos šioje žemėje. Tokia savijauta jį lydės tol, kol jis ras atsakymą į klausimą:
”Kas AŠ?”.

Ir jis ieško atsakymo, tyrinėdamas save veidrodyje, aktyviai dalyvaudamas įvairių kompanijų vakarėliuose, atsiskirdamas nuo tėvų, besikankindamas savo vietos paieškose. Tai yra labai svarbu jam dabar, o taip pat - tai svarbu visam jo būsimam gyvenimui. Kodėl? Ogi štai kodėl - jeigu paauglys nesugebės rasti atsakymo į šį klausimą, jis psichologiškai gali tarsi užstrigti šiame amžiuje, taip ir neišgyvenęs iki galo krizės, kuri liks amžina jo gyvenimo krize.

Jeigu krizę bus lemta išgyventi ir pergyventi, gimęs AŠ pavers jį nebe paaugliu, o būtybe su galimybių pasauliu, naujų susitikimų ir santykių, savirealizacija ir būsimais pasiekimais. Vaizdžiai galime sakyti, kad išgyventa ir užbaigta paauglystės krizė, kurios metu ieškomas ir randamas AŠ, atveria duris į pasaulį, jo pažinimą, sugebėjimą džiaugtis.

Ilgame ir sunkiame “gimimo”procese į paauglio psichologiją grįžta naujagimio trapumas, kraštutinis jautrumas tam, ką apie jį galvoja aplinkiniai, ką apie jį kalba, kaip jį priima jam svarbūs žmonės. Paauglys jaučiasi nesaugus, pažeidžiamas emociškai. Visa tai vyksta ne tik su “sunkiais” paaugliais. Vaiko pasaulis keičiasi tiek daug, kad suaugusiųjų pasaulis jam atrodo kaip kita galaktika. Kontaktas su tuo pasauliu labai sudėtingas, o kartais visai pametamas.

Paauglio drama ir tame, kad ji labai nori išsikalbėti, pasidalinti savo išgyvenimais, jis trokšta būti suprastas. Tačiau jis neranda žodžių savo jausmams nusakyti bei išreikšti. Būtent todėl, užduodama paaugliui klausimus apie jų gyvenimą, norus, dažniausiai girdžiu du atsakymus : “nežinau” arba “ normaliai”. Dažniausiai tai yra viskas, ką jie gali pasakyti, kartu stipriai trokšdami, kad aš juos suprasčiau...

Paaugliui nepaprastai sunku, kai tėvai staiga nustoja suprasti, kaip jam baisu ir sunku. Juk jis tampa kažkuo visai kitu, jis dar nesupranta - kas jis, ar jis geras, ar gražus, ar pakankamai protingas ir sėkmingas. Tėvai nepadeda susigaudyti visuose šiuose sudėtinguose klausimuose. Greičiau jau atvirkščiai, jie patvirtina visus pačius niūriausius paauglio numanymus apie save: “ nusimokei”, “ pažiūrėk, kaip tu atrodai’ ir pan. Lieka tik viena - rasti tuos, kas priims tave tokiu, koks tu esi - nekritikuos, nežemins, nepeiks.

Todėl paauglys ir patiki savo vidinius išgyvenimus ne tiems, patiems artimiausiems - šeimos nariams, o tiems, kurie su juo kalbėsis kaip su sau lygiu, kaip dvi asmenybės, kaip du pasauliai. Puiku, kai šiuo kitu pasauliu tampa kiti suaugę brandūs ir adekvatūs žmonės: žurnalo redakcija, įdomūs bendraamžiai, psichologai, treneriai. Daug sudėtingiau, kad labai svarbia paaugliui tampa visai kitokia kompanija.

Kaip kūdikis išgyvena atsiskyrimo nuo motinos šoką, jaučia globos bei rūpinimosi juo poreikį, taip pat ir paauglys - jis išgyvena atsiskyrimą nuo tėvų. Jam reikalinga pagalba, bet ne tėviška. Jam reikia pagalbos iš tokio žmogaus, kuris padės jam “gimti”. Dažnai tokius žmones paauglys randa ne šeimoje. Tokius, kurie priima jį toks, koks jis yra, kurie neprivalo jo auklėti, padėti rasti atsakymą į klausimą :”kas aš esu?”.

Mūsų visuomenėje jaunuoliai negauna palaikymo kriziniu brendimo momentu. Kadangi nėra jokio ritualo, kuris reikštų, kad vaikas perėjo į persilaužimo periodą. Daugelyje kitų kultūrų egzistuoja kolektyvinės iniciacijos. Paauglys aplinkiniams - tai labai netobulas sutvėrimas. Jis priešinasi, grubus, nepripažįsta autoritetų, gali būti agresyvus, nuolatos kelia nerimą. Aplinkiniams jis labai “nepatogus”...
Tai už ką gi jį mylėti?

Paaulgys jaučiasi niekam nereikalingu. Na, išskyrus kompaniją tokių pačių, kaip ir jis. O iš tikrųjų - niekam kitam, na nenbent kūdikiams, taip nėra reikalinga pagalba ir dėmesys, kaip kad paaugliams. Štai todėl meilė paaulgiui, tokiam netobulam šiuo momentu, yra pagrndinė tėvų užduotis.

Be to, tėvai turi emociškai priimti šį “naujai gimstantį stebuklą” be nuolatinės kontrolės,, be įrodymų, kad jų vaikas to nusipelnė. Šiems vaikams gerokai sunkiau, negu mums gali atrodyti iš jų įžūlios veido išraiškos. Daugelis tėvų žino, jog tai tik laikina paauglio būsena, įžūlumas tik poza, slepianti nesaugią, greit sužeidžiamą paauglio sielą.

Straipsnis geras, sakyčiau skirtas labiau tėvų auditorijai../reikėtų nuorodos, nes paėmei 100%/


Pati buvau paauglė, puikiai prisimenu tą laikotarpį..
O ir susiduriu su paaugliais kasdien..Taip, tai tarpinė busena tarp vaiko ir jaunuolio..Gana sudėtinga..,įdomi, plati tema..
Kas pirmiausia tave domintų, gebene? Kas labiausiai rūpi?Gal pradžiai susikoncentruokim ties kuom nors konkretesniu? Santykiai su tėvais? draugais?vidinės paauglio problemos? aplinkinių požiūris į paauglius?kaip gyventi paaugliui?

Ui as tai siautejau paauglystei ziaurei! Niduok dieve man tokiu vaiku...

Duos, duos..patikėk.. Gali pradėt ruoštis

Ir kuom pasireiškė tavo siautėjimas?Sunku buvo?lengva?

Depresijos simptomai – atsitiktinis liūdesys ir ašarojimas – yra būdingi daugeliui jaunų žmonių. Tačiau depresija skiriasi savo sunkumu, didžiąją laiko dalį vargina bloga nuotaika, tai tęsiasi keletą savaičių

Galima perskaityti šimtus psichologinių knygų, nardyti mamų forumuose, net baigti psichologijos mokslus. Bet kai kas nors nutinka ,,nuosavam“ vaikui, visos žinios kažkur išgaruoja..
Kai pediatras gauna įsiregistravusių vaikų korteles, kai kurias vartydamas atsidūsta. Yra vaikų, kurie varsto kabineto duris mėnesių mėnesiais, bet ligos nepavyksta rasti. Atliekama dešimtys tyrimų, sugeriama kalnai vaistų, o vaikui vis tiek skauda pilvą ar galvą.
Paaugliai yra labai trapios asmenybes.........

mano nuomone:

Santykiai su su paaugliu būtinai turi būti darnūs, nes kaip tik šiuo amžiaus tarpsniu formuojasi svarbūs moraliniai bei estetiniai vaizdiniai ir požiūris į svarbius gyvenimo klausimus, klostosi ateities tikslai ir planai.

Paauglys ne tik protestuoja prieš visokį suvaržymą, bet ir pretenduoja savarankiškai sręsti, kada, kur, kiek ir su kuo eiti pasivaikščioti, kada mokytis pamokas, ką skaityti, kaip šukuotis, kuo vilktis, kaip elgtis, ir kt.

Krinta į akis, jog paauglys tolydžio vis nepakančiau reaguoja į pastabas, daromas girdint kitiems žmonėms. Tai dėl to, kad pernelyg padidėja savigarbos jausmas, paauglys pasijunta esąs žmogus, kurio negalima tramdyti, žeminti, iš kurio negalima atimti savarankiškumo teisės. Kuriam suaugusiajam neteko išklausyti paauglio, reiškiančio norą apginti šią teisę?

Būdingas bruožas tas, kad tėvai ilgainiui vis dėlto ima suvokti, jog paauglys - ne vaikas, o suauges žmogus, ir atitinkamai persiorientuoja. Šiais atvejais nesklandumų pasitaiko mažiau, ir apskritai jie gaki išnykti.

Jeigu suaugusysis nepakeičia savo pozicijos, tokie susidūrimai nuolat kartojasi ir darosi vis labiau įtempti, paauglio negatyvizmas plėtojasi ir gilėja.

Aišku...Apie depresiją plačiai kalbėjome: http://www.laikas.lt/forumas/viewtopic.php?t=1005

Ne tik apie rudeninę, bet ir bendrai.., kaip apie reiškinį..

Apie paauglius gal nekalbėjome,..o jiems visai kitos priežastys sukelia depresinius negalavimus.., nuotaikas..

Kokios priežastys? Tai gal nuolatinis teisybės ieškojimas ir neradimas, dėmesio stoka, nusivylimai pirmojoje meilėje.., manymas, kad nepapakankamas paauglio, kaip asmenybės, vertinimas...Visa, kas išplaukia iš to amžiaus grupės žmonių asmeninių savybių..

P.S. Gebene, ne copy-paste, o kokia tikra tavo nuomonė?Suprantu, straipsniuose taip įtikinamai ir gražiai pasakyta..Tada pridėkim nuorodą, iš kur paimta.. Kitaip tai bus minčių vogimas- plagiatas..
Neskubėk, žmonės pamatys temą, atsilieps..Gal ne iš karto..Reikia kantrybės..

mano nuomone mazai kam rupi as dabar labai pikta ir pasak visokiu straipsniu paaugliska aj as sakysiu kaip mastau ka as zynau gal tai ne paaugliska. Sudas tas gyvenimas kai niekas nesupranta ka tu nori pasakyt ir ka jauti tikras apsurdas kai stengiesi kazka gero nuveikt o to niekas nesuupranta ar net tavo triusa sugadina ar nudeda i suns dienas as nesu linkusi i smurta ar vel kokia nesamone bet man amzinai iskila problemu su tuo......nesuprantu kuo as uzkliunu kitiems (kad juos zeme prarytu) bet tai jau tapo kasdienybe ir nieko nebepakeisi o su tevais isvis nesusisneku ...tengiuosi moksluose net klases pirmune pagaleu tapau bet vistiek randa priekabiu tarkim gaunu 9 tai sako kodel ne 10 rekia del nesamoniu kai kanors padarau neisklauso kodel taip iviko (gebene jau rimtai rauda ) taikstausi suo viskuom ......paskutinis lasas buvo kai mama perskaite mano dienorasti ir visa mano pasauli sugriove tai dabar isvis niekam nieko nesakau kam tai rupi............