"Proto galioj" as parašysiu - prisėst tik reikia:).
Pamokymai mūsų gal ir panašūs, bet ir skirtingi
. Nes panašumas eina šalia skirtingumo. Vertinant reiškinius dialektiškai, tenka prieš akis turėti itin svarbų principą – priešybės yra tapačios. Kitaip sakant, prieštaravimo buvimas – tiesos kriterijus, prieštaravimo nebuvimas – melo kriterijus, nes kiekvienas dalykas turi savo skirtybę ir priešybę. Reikia ieškoti aukso vidurio – priešybių harmonijos zonos, kurioje priešybės viena kitą papildo tam tikru santykiu (mąstymo patogumui galime paimti Aukso pjūvio principą arba alkoholio ir vandens santykį geroje degtinėje
). Žinoma, reikia ir įvardinti tą zoną – geros sąvokos parinkimo sėkmė čia jau priklauso nuo mūsų išsilavinimo. Pateiksiu pavyzdį. Sakykim, baimė ir drąsa – priešybės ar skirtybės? Baimės priešybė yra nutrūktgalviškumas, o drąsa patenka į priešybių harmonijos zoną. Drąsus žmogus veikia šiek tiek bijodamas, nes kiekvienam veiksme mato ne tik galimas sėkmes, bet ir rizikas, tad veikia drąsiai, bet apdairiai.
Dabar pabandau patyrinėti abu pamokymus, nors nesu dar įvaldęs aptariamos mąstymo technikos ir man keblu tai daryti:
„Do what you fear and the death of your fears is sertain“,
„Jei bijai – nedaryk, jei darai – nebijok“.
Pirmame yra matoma dialektinė pervarta. Aiškumo dėlei paimkime paprastą pavyzdį – žmogus pradeda bėgioti. Ir tingu, ir skauda, ir dusulys greit užvaldo
. Bet jei nemeti šio reikalo po pirmo karto, bėgiojimas ima teikti malonumą
. Bet pabandyk pabėgioti iki išsekimo, ir malonumas vėl pavirs į kančią. Vadinasi, tiek tinginystė, tiek besaikis krūvis – vienodas blogis žmogaus organizmui. Taip ir su baime. Kol nepradeda žmogelis veikti, tol bijo realių ir išsigalvotų dalykų – ar pavyks, kas nutiks, kaip į jį pažiūrės, galbūt, jis pasirodys kaip nevykėlis ir t.t. Pradėjus veikti, baimę su vaizduotės sukurtais vaiduokliais ima išstumti veiklos suvokimas, atsirandančio mokėjimo ir įgūdžių gerinimo teikiamas pasitikėjimas, galiausiai, pasitenkinimas tuo, kad daroma tai, ko bijota. Taip miršta baimė. Žinoma, pirmas blynas gali būti pridegęs, tad čia būtinas kibumas – bandymas dar ir dar kartą
.
Žiūriu į antrą pamokymą. Ir ko aš į jį žiūriu? Pamiršau. Juokauju
. Paviršutiniškai vertinant, galima jį suprasti ir taip: nedaryk to, ko bijai, o daryk tik tai, ko nebijai. Gali ir kilti klausimas – tai kaip man atlikti jau nebijant veiksmą, kurį net pradėti aš bijau? Peršasi mintis, kad tam tikru būdu čia privalau įveikti baimę veiksmui, prieš jį atliekant. Iš patirties žinau, kad ta baimė kaip sykis dingsta, jau atliekant bijomą veiksmą, o ne sėdint ir bandant save įtikinti, kad aš jo nebijau. Nors siūloma technikų ir metodikų veikti ir tokiu būdu. Mano įsitikinimu, baimės įveika turi ateiti per veiksmo atlikimą ir jo atlikimo tobulumo siekimą (tobulumas – ne veiksmas, o įprotis).
Vat todėl man šie pamokymai nėra tapatūs, o skirtingi. Panašūs žodžiai išreiškia ne tą patį dalyką, ne tą pačią esmę, bet parodo jų skirtybes. Krikščionys labai gerai žino frazę „...ir žodis tapo kūnu ir gyveno tarpe mūsų“. Atmetant religinę metafiziką, galiu aš jį interpretuoti ir taip (tai padarė, aišku, jau iki manęs
). Žodis – išsakyta mintis, o tuo, kas mes esame, mus paverčia mūsų mintys. Jos išvirsta į veiksmus:). Taigi, čia nepakanka sakyti, kad kalbame panašiai, nors kitais žodžiais. Jei skiriasi žodžiai, skiriasi sąvokos. Skiriasi sąvokos, skiriasi supratimas. O turint minty, kad dar ir tos pačios sąvokos suvokiamos skirtingai, vengiant vienodų apibrėžimų, ir lieka tik panašumai -skirtybės, judančios priešybių link.
UUUUUUFFFFFFFFFFFFF!
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
DDD). Kitaip tariant, tai NE raginimas vien daryti tai, ko bijai, o baimės įveikos receptas. Darant ką nori, o ne ko bijai, greičiau apeini tuos dalykus, kurių bijai, tačiau kurie gali būti lemiami tavo teisei vadintis žmogumi :. Na ir dar kyla klausimas, o ka daryti, jei nori, bet bijai? Čia tu pateiki atsakymą – daryk nebijodamas. Bet jis čia mažai tepagelbėja.