Tada niekuo negaliu padeti... o taip norejau pagirti, bet...

Neblogai čia. Kažkuo primena damų kompanijas, kurios giria viena kitos iškirptes ir sukneles, o širdy nuoširdžiai keikia.
Nemanau, kad nuoširdžiai prašydama, tu gausi visiškai nuoširdžią ir tikrą liaupsę.
Vėlgi- nuoširdumas man supratimu, ar liaupsės kokybė - tai yra tai, kas vertinimo atžvilgiu yra visuomenėje priimta vieningai. Kaip vertinimo norma.

Visiskai teisingai, asha, o tuo labiau prasyti liaupsiu...

Mergyt, labai daug žmonių nenori būti vertinami ir atsidurti po vertinimo mikroskopu. Vieni liaupses mėgsta, o kitiems jos šlykščios.
Daug kas nori išlikt nepastebėtais, nes neteisingas vertinimas nepažįstant iki galo , žeidžia.

Nelabai suprantu šitą, ar galite duoti kokį pvz?

Asmenie, aš įsivaizduoju(tai mano supratimas) tokį nerašytą moralės kodeksą- skirti gėrį nuo blogio, tikrą nuo netikro.

Pavyzdys toks Dailininko pripažinimas. M.K.Čiurlionis.Mirė nesuprastas ir nepripažintas. Staiga kažkas atsitinka (o kas?mada?), kad jo paveikslai tampa analizės objektu , susižavėjimu, steigiamas muziejus, išleidžiamos knygos. Nepripažinta ar nepažinta- tampa artimu ir nuoširdžiu.
Iš kur atsiranda tas "praregėjimas"?Kas buvo laikoma kiču, tampa meno šedevrais.

Visada taip - po mirties, kai žmogui jau nereikiatų pagyrų ir to įvertinimo.

Tai va, aš ir galvoju- žmogaus nuoširdumas koks buvo, toks ir liko jo žodžiuose, darbuose. Ateina kita visuomenė, karta, kuri vertina kitaip. Tarsi praregėjimas atsiranda. Tada kuo matuojamas šiuo atveju kūrėjo nuoširdumas?