asha rašė:
Aš galvoju, kad žmogus specialiai nepasiduoda, bet paskui, aplinkybių verčiamas, visvien turi pasiduoti, nes kam priešintis, jei prieš akis realūs faktai, griaunantys tavo teoriją?
na, man tai sunkiau padaryt- kažkaip vis tiek stengiuosi apgint savo nuomonę ir tiesiog nesutikt su kita, nors ir žinau kad tai neteisinga- nenoriu pasirodyti neteisus, manau, kad svarbiausia bent žinoti širdyje teisybę, bet nieku gyvu neišsiduoti.. visada taip elgiuosi
o įrodyti teisybę dažnai būna laaabai sunku, galima ginčytis ilgiausiai..
Cituoti:
Akiračio plėtimu? Tai gal tokiais bent smalsumas suveikia? ir to dėka tenka keisti nuomonę? Kas gali priversti pakeisti ją?
akiračio plėtimas, aišku, visada yra naudingas, bet jeigu esu susidaręs kažkokią nuomonę, tai ją sunkoka perkalbėti, dažnai net nenoriu girdėti nieko, nebent darosi gaila draugų ar pažįstamų, kurie nuo to nukenčia ir gadina nervus- tada atseit sutinku, kažką numykiu ir nusisuku
jei totaliai klystu tai dažniausiai išeinu pabėgiot ir bėgioju, kol beveik nebegaliu paeit.. lengviau iškęst