"Nu, tai labų vakarų, tamistos. Gražai ca visi šneka, tai gal sakau ir aš...
Myliu gražai pašnekėc, myliu dzūkiškų samagonų, riebias mergas.., ale labiausiai tai myliu uošvienes..."
Gerai, gerai...Nepagalvokit, kad "batiai" smegenys suskystėjo.
Pacitavau savo rytdienos pasirodymo pradžią. Teks rytoj Kupiškyje su kapela mažumą padurniuot, o čia žiūriu toookia tema. Taigi, silpnybės... Anksčiau turėjau vieną "ligą"-žvejybą, dabar jau rodos ir antra prilipo. Ne spektakliai įdomu, o va tokie nepiktybiški pablevyzgojimai scenoj. Beveik be jokio scenarijaus, be didelio pasiruošimo, o žiūrėk taip publiką įsiūbuoji, pačiam malonu. Va būtų kas prieš 10 metų pasakęs, kad tokiu niekalu (tada taip atrodė) užsiimsiu, būčiau durnium išvadinęs, o dabar... Neišvažiuojam kur ilgiau, jau ir niežti skūrą. Rodos ir laiko tokia silpnybė nemažai atima, gal kiek ir šeimos reikalai nukenčia, vistiek, imi ir pasiilgsti
pamatyt tarp publikos sėdinčio kokio nors "surūgusio" snukučio. "Na, žalčiuk, vistiek tu man šiandien žvengsi", pagalvoji ir pirmyn. "Pjaunu" tokį
surūgėlį jei reikia ir visą koncertą... Žiūrėk, prieš pabaigą jau ir šiepiasi.
Gal sakau čia ir yra tokios "ligos" ar silpnybės paslaptis? Gal gi ne visos silpnybės tokios blogos???