Nagi atsakinėjam , įdomi diskusija...



Argi įmanoma atsiriboti nuo papročių ? Tik aš galvoju vėlgi nelogiškai suprantam šitą dalyką. Manau, kad papročius, kultūrą ir tą pačią kalbą kuriam mes patys visada, kaipgi jie išnyks? Bet... papročiai ir kultūra (ir žinoma kalba) taip pat priklauso vienam nepaikeičiamam dėsniui, apie kurį jau kalbėjau anksčiau, tai kitimui. Tai neišvengiama ir vyko anksčiau, vyksta dabar ir vyks ateityje. Mes neteisingai sakom "laikytis papročių", nes papročiai turi kisti su viskuo kitu (ir ne tik turi, bet ir nepakeičiamai kinta). Jugi tai visuotinis "likimo dėsnis" (viskas pasaulį kinta ir kitimo metu viską keičia, kalba yra visko dalis ir ji įtakoja viską lygiai tiap pat kaip viskas įtakoja ją). Apie savo įsivaizduojamą likimo principą jau kažkada pasakojau ashai, bet jis galioja ne tik žmogui .

Tu teisi, kad lengviausia kalbėti gimtąja kalba ir kad mes šito greičiausiai nesulauksime. Bet supranti, tavo kalba mąstyti tarkim karaliui Mindaugui butų gana sudėtinga (kaip tau Mindaugo), nes jam tai būtų išdalies kaip užsienio kalba Taip yra, nes prisidėjo kitimas ir dabar tos kalbos turbūt nemažai skirtųs (skirtųs ir pati logika). O ateityje gal bus toks kitimas, kad visos kalbos susilies į vieną ir žmonėm tai bus gimtoji kalba Žodžiu pagal mane toks dalykas kaip paprotys logiškiau turėtų būti aiškinamas, ne kaip praeities reiškinys (kurio mes turime pareigingai laikytis), bet kaip vis kintantis mūsų pačių natūralus gyvenimo būdas.



KODĖL??? Kaip tą kultūrą galima sustabdyti??? Žinoma pakitimas būtų, nors jis ir taip bus (aišku į kitą pusę, bet nežinia ar į geresnę). Aš, manau, kad būtent dėl kritiškai skirtingos logikos/mąstymo, skirtingų kalbų ir pan. skirtingų dalykų atsirado toks dalykas kaip melas, manipuliacija, nelygybė (žinoma natūrali lygybė yra nelabai įmanoma, todėl iškarto sakau nelygink su komunizmu, bet materialinė lygybė tikrai įmanoma, na žinoma gal ne dabartinės, susiformavusios logikos žmonėms). Beje trečiosios pastraipos nesupratau, nors ir lietuviškai parašyta, bet aš tos knygos dar neperskaičiau (ne tokia jau ta kalba ir tobula, kai nesusipažinę su tais pačiais faktais sunkiai suprantam vienas kitą )



Atsakymus jau sakiau, dėl skirtingos kalbos mes esam skirtinguose ratuose/būriuose/bendruomenėse.

Tu kaip ir aš savas lietuvis, jis latvis, jis svetimas. Mes savi, turime jį pranokti, jis oponentas. Jis padarė geriau sugriaukim jo darbą (karas), arba padarykim kažką panašaus tik dar geriau.

Arba aš amerikonas, jis rusas, pasivaržykim kuris sukurs geresnį ginklą, kuris pirmesnis nusprogdins visą žemės planetą. Pirmiau kurkim karinę techniką, po to jau pasišaudę imsim ją pritaikyt ir buičiai (ten kur ir iškarto būtų galima pritaikyt, be nereikalingų nuostolių).

O KAS BŪTŲ JEI MES VISI BŪTUME VIENODI (nesupraskim visiškai neteisingai kaip, kad identiški žmonės)? IR DIRBTUME KARTU. Prie ko čia smukimas? Negi dabar pasaulį vyksta dvasios klestėjimas ?







Atsiprašau už vaizdinę medžiagą

Asha: Net ne kalba daro mus žmogiškais, o mokėjimas gerbti ir mylėti vienas kitą , net jei kalbame skirtingomis kalbomis..

va būtent su tuo sutinku, bet tokie dalykai kaip kalbos, ribos nupieštos atlase (nu šiais laikais jau "nupieštos" ir ištikro) mus ir daro lietuviais, latviais, rusais, amerikiečiais, o ne žmonėmis. Ir mes kaip ten bebūtų varžomės vieni su kitais ir tą darom kvailai, vietoj to kad darytume viską bendrai (tas tikrai nevyksta dabar, vyksta tik iš dalies, bet daug kas vyksta veikiant vieni prieš kitus). Aišku traktor dabar sakys, kad čia kažkoks komunizmas

Matyt ateities kartos, kurios jau kalbės telepatiškai (tam, manau, nereikėtų net kalbos užtektų pasiųsti vaizdinę mintį) ieškos iškasenų virtualioj erdvėj (nes ten beveik gyvens), internete (kaip dabar ieško archeologai žemėje) ir ras mūsų pokalbį. Ir pasakys o tai durniai, iš nieko pasidarydavo problemas

aš tai neįsivaizduoju tokio dalyko, kaip atmetimas toks kalbos, kuria kalbėjai kelis dešimtmečius. Tai yra įprotis, tie pirmi žodžiai, kuriuos išmokai iš tėvų. Juk prisirišom būtent prie tos kalbos, kurią nuo pradžių mokėmės, ta kalba išreikšdavom savo mintis. Aš tik už natūralią kalbą, o bendra kalba jau būtų dirbtina, netekusi savo sielos ...(tiksliau, net ir neturėjusi )

Drs, na vaizdinė medžiaga..ir pačiam nejauki, ane?
Kuičiausi internete..Žiūrėkim:

Ar ateis vienakalbė era? Atverdamas platesnį šiuolaikinės kalbotyros lauką, knygoje „Kalbos mirtis“ Crystalas svarsto dvi pagrindines temas: anglų kalbos dominavimą ir mažųjų kalbų nykimą. Tai aštriai aktualios šių dienų globalizuoto pasaulio kalbinės problemos. Viena vertus, nė viena kalba dar nebuvo tokia įtakinga visame pasaulyje kaip dabar kad įtakinga esti anglų kalba. Šiandien kalbininkai įvairiomis progomis (Crystalas šia knyga) išreiškia susirūpinimą, kad, jei ir toliau taip plis anglų kalba, kada nors galbūt ateis vienakalbė era. Kita vertus, pabrėžiama tai, kad, įsigalint minėtai anglų kalbos dominavimo tendencijai, didžiausias pavojus gresia nykstančioms mažosioms kalboms – daugiakalbiškumo praradimas globalizuotame pasaulyje būtų neatitaisoma klaida. Atmesdamas didžiųjų vienakalbių pasaulio valstybių palaikomą mintį, kad vienintelė pasaulio kalba galėtų būti ta, kurią jos vartoja, knygos autorius remia priešingą požiūrį: būtina išsaugoti kiek įmanoma daugiau pasaulio kalbų. Kalbinė įvairovė yra labai svarbi, nes kiekviena kalba – tai savita būties buveinė su unikalia pasaulėžiūra. Pastarajai, t. y. nykstančių kalbų temai knygoje skiriama ypač daug vietos, ieškant atsakymų į šiuos klausimus: ką galima padaryti, siekiant išsaugoti nykstančias kalbas? kas yra kalbos mirtis? kodėl kalbos miršta? kodėl būtent dabar? Tiksliau sakant, knyga „Kalbos mirtis“ pristato dabar besivystančios naujos kalbotyros šakos – ekolingvistikos – teorinius apmatus ir empirinių tyrinėjimų lauką.

http://www.apiekalba.lt/index.php?optio ... 7&Itemid=9

Jei pasidomėsi, rasi daugiau minčių..Geras straipsnis-Crystalo knygos recenzija..
Na nebus taip, kaip tu sakai..

Pameni, kaip priverstinai 15 TSRS respublikų mokėsi rusų kalbos? Nuo darželinuko amžiaus.. Ir neprigijo, ir naudos kažkokios iš to neišėjo..Mokam kalbą tą gerai, galim bendrauti, studijuoti kūrinius,......, bet ar buvo taip, kad ši kalbą taptų vieninteliu bendravimo įrankiu tarp tautų?

Na, Asha davė gerą praktinį pastebėjimą apie rusų kalbą - tautų draugystė dėl priverstinio vienodinimosi ilgainiui išvirto į tikrus karus. Pilnai sutinku, kad svarbiausia - tai žmogiškumas, tačiau Zammenhofo teiginys apie tai, kad viena kalba išspręs visas problemas - sakyčiau, tiesiog graži utopija. Žmonės kariauja ne dėl skirtingų kalbų - šveicarai kalba keliomis kalbomis ir šimtmečius gyvena taikiai, tuo tarpu veik vienodai vokiškai kalbantys kraštai kariavo tarpusavyje daugybę kartų. Iš naujesnių pavyzdžių - ispaniškai kalbančios Lotynų Amerikos šalys, kurios pjaunasi tarpusavyje iki šiolei. Apie socialinės kilmės karus bei revoliucijas - išvis net nekalbu.

O štai ką vieninga kalba atimtų - tai tikrai ir kultūras, ir mąstymo bei suvokimo išskirtinumus. Tai, ką mes nešamės savyje, tasai paslaptingas mūsų protėvių palikimas - tai nematomas kalbos atspindys, tam tikros hipersemos, ar, kaip išsireiškė Jungas, archetipai - bendros žodžių šaknys, prasminiai ryšiai - visa tai ateina su pirmomis įsisavintomis sąvokomis, sustiprėja, atrandant semantines (prasmė-ženklas-reikšmė) taisykles bei gramatiką, o vėliau - labiausiai išlaiko bei perduoda tautos savitumą. Tarp kitko, būtent todėl visada gimtoji kalba išskiriama iš kitų - tai ne asmeninis kažkieno prisirišimas, o seniai patikrintas faktas, šiuolaikinių kalbininkų priimamas, kaip aksioma: bet koks kitą kalbą išmokęs žmogus tampa ne pilnaverčiu, o tik daliniu tos kalbos naudotoju, neįstengiančiu pilnai identifikuoti ir kurti toje kalboje galimų formų bei semantikų.

Kalbant paprasčiau - visi mes skirtingi. Žinoma, mes skirtingi, kaip žmonės, bet dar daugiau - mes skirtingi ir kaip tam tikros kultūrinės grupės. Ir lygiai taip pat, kaip niveliuojant žmonių tarpusavio skirtumus, kuriant uniformuotas valstybes, dingsta esminės kultūrinės vertybės, o valstybę ilgainiui ištinka moralinė ir ekonominė krizė, tas pat atsitinka ir su didesnėm žmonių grupėm, įskaitant ir ištisas tautas - jas vienodinant, išlošimai gaunasi labai menki, o ilgainiui - ir išvis nuliniai, tuo tarpu praradimai - milžiniški.

Asha mąsto kaip Lietuvos patriotė.
Vyrai, kaip visada, mąsto globaliai: žmonijos pasiekimai, karai, progresas...amžių bėgyje.
Aš mąstau kaip boba – buitiniame lygmenyje, žvelgdama iš savo daržo pozicijų: gyvenu čia ir dabar! Nesakau, kad man nesvarbu, kas bus po šimto metų. Svarbu, nes galvoju kaip bendraus mano vaikai, anūkai, giminaičiai – ar susikalbės, susigyvens tarpusavyje? Ar išsilakstys po visą svietą...? Juk kalba – tai visų pirma – bendravimo priemonė. Pati esu kilusi iš mišrios šeimos ir puikiai žinau, ką reiškia nesusikalbėjimas dėl kalbos įvairiuose lygmenyse. Grįžusi norejau dar pastudijuoti kai ką LT neakivaizdiniu būdu ( taigi tikrai ne valstybės sąskaita). O man ir sako: ,, jūs negalite, nes nelaikėte nei lietuvių kalbos egzamino, nei lietuvių kalbos testo...“ Sakau: ,,galiu – moku aš tą lietuvių kalbą, problemų dėl jos nebus...“ ( tuo labiau, kad tie mokslai visai ne humanitarinės pakraipos). Šiuo atveju man visiškai nesuprantama, kodėl kalba negalėjo būti konvertuota kaip valiuta – juk kokios matematikos ar chemijos lygtims turėtų būti tas pats, kokia kalba jos aiškinamos? Tiek to... susimokėjau ( ! ), išsilaikiau; sugaišau...nesuspėjau. Tiek to...Tik kartais tas perdėtas lietuvių didžiavimasis savo išskirtine, autentiška kalba sukelia man šypseną arba priverčia pasijusti labai dviprasmiškai. Įtariu, kad būtent dėl to mano vyriausias brolis paauglystėje nustojo kalbėti lietuviškai ( supranta, bet nekalba). Arba kodėl Londono gatvėje lietuviškai užkalbintas tūlas tautietis apsimeta, kad nesupranta? Nors, antra vertus, tautybės spaudo lietuviškame pase nebeliko...
Lietuvių kalba tikrai yra sunki ( tuo tai tikrai unikali).O kai ji dar ir dirbtinai yra sunkinama, tai net ir grynakraujams lietuviams nėra ko girtis puikiu savo kalbos žinojimu. Ko verti vien tik kompiuteriniai terminai – nebent anekdotams kurti ( ,, vaizduoklio laikiklio pakabiklis“ - kas?). Jeigu kalbininkai ir toliau dirbs griežtos kontrolės ir kalbos sunkinimo linkme, tai lietuvių emigrantų palikuonys po kokio šimto metų tikrai nesistengs kalbėti lietuviškai. Manau, kalbą ne saugoti reikia ( nuo visokių pašaliečių, svetimybių ir svetimšalių), o atvirkščiai – atverti ją pasauliečiams, padaryti prieinamesnę, priimtinesnę...Juk netapsime pasauliui labiau suprantamesni, jeigu kalbėsime kalba, prifarširuota archajiškų žodžių, painių sakinio konstrukcijų ar beprotiškai fantastiškų naujadarų? Tada ,,Strazdą“ jau turėtų dainuoti visa Europa! Paprastesnė tai nereiškia prastesnė...Kuo daugiau žmonių pasaulyje kalbės lietuvių kalba, tuo ji bus gyvybingesnė. O tuo pačiu ir ilgaamžiškesnė.

P.s. Tik, prašau, nepykite – lietuvė aš esu...lietuvė! Kur begyvenčiau, bet visada jaučiu šio krašto magišką trauką. Todėl labai gerai suprantu Irmą, jos eiliavimus...Kur nors Rusijos glūdumoje iki šiol gali didžiuotis, kad esi iš Lietuvos – jiems atrodys tas pat, kas iš Amerikos.
Kai kurie mano pažįstami, sužinoję, kad esu gimusi kažkokiame Lietuvos kaime, kartais labai stebisi: ,, koks čia dar kaimas?...“ ,, Ei ei, - sakau, - atsargiau: tai ne paprastas kaimas – jame stovėjo tikras dvaras ir tame dvare gimiau aš...Taip kad – prašyčiau daugiau pagarbos“. Na va... irgi mąstau, kaip ...pusiau patriotė

Atsiprašau, pamiršau prisiregistruoti, todėl pasisakiau svečio teisėmis. Newa

Jūs aiškinate kaip reikėtų puoselėti gimtąją kalbą, kuri jums brangi ir neklausote, kad aš kalbu futuristiniu modeliu. Spec. pavartojau lotynišką žodį, kuris yra įsiliejęs iš kitos kalbos (geras pavyzdys kaip galima kurti bendrą kalbą), jis šiaip daugiau skirtas menui, bet puikiai tiktų ir tiesiog ateičiai apibūdinti. Štai jei taip būtų viena dominuojanti kalba (dabar tai yra anglų k. ir aš visai dėl to neliūdžiu), kuri palaipsniui įsilietų į kitas kalbas, tai ateities kartoms ši bendra kalba būtų gimtoji ir mylimiausia (kaip jums dabar lietuvių), leidžianti bendrauti ir su giminaičiais iš kito pasaulio krašto. Aš ir nesiūlau mums, dabar priimti tokią viena kalbą, nes iš to nieko nesigautų (kaip pavyzdys su rusų kalba, kuris mano modeliui visai netinka). Tai turėtų padaryti kitimas, kurio mes dabar nevaldom ir vadinam likimu, nors likimą galėtume bent jau "vairuoti" patys. Kitavertus dabar pats likimas juda linkme to, kad pasaulis gali turėti vieną bendrą kalbą (deja nežinau ar geriausiomis priemonėmis).

Kad viena kalba būtų naudingiau tai čia net aiškinti nėra ką, o kad daugiakalbystė naudinga belieka pasakyti mistines frazes, kad sugriautų kultūrą, progresą ir t.t., kas yra visiška nesamonė Taip tai paliktų dabartinę mūsų kultūrą istorijoje (vistiek paliks), bet atsirastų kažkas naujo (kas vistiek būtų išsivystę iš mūsų). Juk mes taip pat turim kitokią kultūrą, kalbą nei akmens amžiaus žmogus Ir dar, nereikia taip sudramatizuot, jog aš sakau, kad kalba sukelia karus, aš sakau jog tai vienas iš grandinės elementų (kalba, skirtingi papročiai, kultūros, mentalitetas ir t.t., kurie priklauso vieni nuo kitų ir pakeitus vieną vėlgi galiojant tam pačiam "likimo dėsniui" paskistų ir kiti).

Newa, nuostabus, gyvenimiškas tavo pasisakymas. Tikrai, daugelis užmiršta tai, kad kalbą naudojame gyvenime, kad mes mąstome tam tikra kalba, kad mes ją patys kuriame, kad ji skirta mums... O kalbainių (taip vadinami nuprotėję "kalbos grynintojai") veikla - išties labai dviprasmiška: kalbėdami apie kalbos gryninimą ir vystymą, kaip savo prerogatyvą, jie bando paneigti tai, kad visi gyvosios kalbos naudotojai yra kompetetingi šios kalbos vystytojai. Dar daugiau - būtent kalbos naudotojai galų gale nusprendžia, ar jiems siūlomus pakeitimus priimti.

Lietuviška kompiuterinė terminija jau seniai tapo legenda, ne tik dėl nesąmoningų naujadarų, kaip kad "vaizduoklis", "rinkmena", "tvarkyklė", "derintuvė", "programišius" ir pan., bet dar ir dėl to, kad kalbainiai, nežinodami, ką iš tiesų gali reikšti tam tikras terminas, neretai siūlo pakaitalus, nieko bendra neturinčius su keičiamų terminų panaudojimo sritimis - ko vertas jau klasikiniu tapęs pavyzdys, žinomas bene visiems IT žurnalistams: vietoje žodžio "skriptas" (IT - tam tikra programų rūšis) reikia naudoti žodį "raidynas" (mat kalbainiai žino tik spaustuvinį "skriptą"). O dar baisiau - tai visiška termininjų kūrimo anarchija ir nuolat kaitaliojami sprendimai - 30 metų naudojamas žodis "failas", paskui pakeičiama į "byla", paskui - į "rinkmena", paskui - į dar bala žino ką... O žodis "rinkmena" - dar geriau - tai jis reiškia katalogą, tai draiverį, tai failą, tai biblioteką, tai dar nežinia ką... Gan aiškiai matosi, kad kalbainiai nesigilina į prasmes, dirba visiškai nekoordinuotai, kairė nežino, ką daro dešinė, o paskui - dar blogiau: jau padaryti sprendimai (sugalvoti pakaitalai), kuriems įgyvendinti reikia dešimtmečio, keičiami įgyvendinimo viduryje ar pabaigoje...

Įdomu ir tai, kad kalbainiai patys užmiršta netgi savo susigalvotas taisykles, pvz., kad siūlomas pakaitalas nelaikytinas teiktinu, jei pirminis terminas buvo vieno žodžio (pvz., "serveris"), o siūlomas pakaitalas - dviejų ar daugiau žodžių ("serverio" pakaitalas "tarnybinė stotis"). Arba, pvz., kad vienas užsieninis terminas neturėtų būti keičiamas kitu užsieniniu žodžiu (pvz., kaip kad žodį "klasteris" keitė žodžiu "blokinys"). Kur jau čia norėsi, kad jie prisimintų gilesnę savo pačių tvirtintą taisyklę, kad specifiniai terminai nekeičiami...