Tylia ramia nakti akys krypsta į gilu, zvaigzdeta dangu... Zvaigzdes, kokios jos zavios, tolimos ir kartu artimos, grazios ir kartu saltos...Ne visos zvaigzdes vienodos. Ne visos mus vienodai traukia. Yra viena, vienintele zvaigzde, mums pati graziausia ir pati artimiausia. Galbut joje Mazasis Princas saugo savo roze, nuo piktu aviu, o gal mes net nezinome priezasties, kodel pirmiausia danguje ieskome tos zvaigzdes… Tiksliau, priezasti mes zinome. Ziūredami i ta visu mums brangiausia zvaigzdele, mes tikimes, kad i ja tuo pat metu zvelgia ir kitas, mums brangus zmogus. Juk MYLETI, tai nereiskia ziureti vienam i kita, myleti – tai ziureti viena kryptimi, i ta pacia zvaigzde…
Taciau zvaigzdziu mazeja… Nes mes tiesiog bijome meiles, bijome uzdegti nauja zvaigzde. Juk viskas musu gyvenime sudeliota i stalciukus, suplanuota, pasverta… O cia i musu sirdi bando isiverzti meiles stichija, sluojanti planus ir isitikinimus, atimanti salta prota, na ir siaip grasinanti ivairiomis blogybemis… O jeigu musu neivertins, atstums, paniekins???
Nuostabiai yra rašęs Paulo Coelho (“Alchemiko” autorius):
“Reikia nebijoti rizikos. Leisdami įvykti tam, ko nenumatome, mes tik iki galo suvoksime gyvenimo stebuklą.
Pasigailėjimo vertas tas, kas bijo rizikuoti. Galbūt jam niekada neteks nusivilti, apsigauti, kentėti, kaip sekantiems paskui savo svajonę. Tačiau pažvelgus atgal – nes juk kiekvienas iš mūsų visuomet pasižiūrime atgal – jis išgirs savo širdį sakant: “Ką padarei su Stebuklais, kuriuos Dievas sėjo į Tavo dienas? Ką padarei su talentais, kuriuos Viešpats tau patikėjo? Bijodamas juos prarasti, pasilaidojai giliame kape. Ir štai tavo palikimas: aiški nuojauta, kad tuščiai iššvaistei gyvenimą.”
|