Tos vadinamos dvasios pusiausvyros niekaip neišlaikysi, kažkas bando smerkti tuos, kas turi du darbus, du universitetus ir t.t., kad tik nebūti su savimi. žinoma tai negerai, bet kas iš to kai tu gali pabūti su savimi, nieko gero vien tik ašarų pakalnė. staiga pajunti, kad esi tik tu pats su savimi akistatoje alternatyvos jokios. Visiškai. Kažko laukti tikėtis... Nežinau. Man taip nepavyksta. Aš bijau likti akistatoje su savimi, nes staiga pajuntu, kad mano dvasios pusiausvyra visiškas nulis. ateina suvokimas, kad tu net negali , net neturi, kad ir labai nori su kuo ir kaip tą pusiausvyrą tvarkyti. Tik atėjus kitai dienai užsiėmus įprastine veikla, pamiršti, kad tavo pusiausvyrą sušlubavusi. Labai griežtai pasakai sau, jog esi šaunus, viską moki sugebi ir nieko nebijai, tam kartui atsigauni, kol vėl nereikia būti su savimi akistatoje. Kad viso to išvengti aš dažnai ryte pakilusi iš miego ir skubėdama į vieną iš savo darbų pasakau sau, esu šauni, nusišypsau, palinkiu sau sėkmės. Anksčiau nemaniau, kad bus taip sunku, bet kai su tuo susidūriau pajutau, kad kartais nebegaliu su tuo susidoroti pati viena. Todėl dabar pakilusi ryte eiti į darbą pasakau sau viskas gerai, viskas šaunu ir nuostabu, šiandien jau išeinu, o rytoj pamatysim kaip bus ir taip kiekvieną diieną, bet visa tai darau atsistojusi prieš veidrodį vienintelį gyvenimo palydovą. Pabandykite gal pavyks.
|