Daug čia esam pakalbėję ir nerimtai kai kur..Žmogaus pasirinkimas tiesiog proporcingas jo asmeninei tragedijai-išorės, vidaus..Pasirinkimas tos, baltos, šaltos, prieš kurią, kaip norit ,taip sakykit, pagarbiai nukeliam kepurę..Nurimstam.. Nebejuokaujam..Susitaikom..Atleidžiam..Net pačias didžiausias nuoskaudas.
Bet į tai , į to vertinimą, tik per asmeninę patirtį, žodžiai šiuo atveju yra pigūs.
Meilė- geriausias daktaras.Dvasinis artumas ir šiluma gali sušildyti pavargusią sielą, bet jei ji nenori tos šilumos ir purtosi?
Yra toks neapčiuopiamas daiktas- valia ir kova už save. Įtaiga- ryt- poryt, po savaitės ar mėnesio - bus kita diena, bus geriau. Po juodo- balta. Arba susitaikymas ir susidraugavimas su problema, kaip kad susidraugauja su savom bėdom neįgalūs žmonės ir gyvena drauge.
Ne visada kova laimima, kartais reikia sau pripažint- kad esi pralaimėtojas ir stengtis gyventi toliau..
Mirtis nieko neišsprendžia- ji tik pasiima ir nei ačiū nesakius pasitraukia, palikdama tuščią vietą.
Tokiais atvejais labai pavojinga savianalizė, užuojauta sau pačiam, galvoju, kuri tarsi kempinė traukia į niūrią nuotaiką.
Taip tai labai sudėtinga viskas .
