Kai man buvo apie penkiolika metu,syki mane apstulbino lietuviu kalbos mokytoja teigdama,kad savizudybe-''didziausias moralinis silpnadvasiskumas'',koks tik zmogaus gyvenime gali buti..Iki tol buvau linkus manyti,jog tam reikia nemazai drasos,atkaklumo,kad tai daroma is didelio skausmo,ir jutau savizudziams su siaubu sumisusia didzia pagarba..Pretenduojanti i aksioma mokytojos sentencija is tiesu akimirka mane suglumino,apkvaitino,ir as neradau jai atsako-juk ji atrode tokia be galo logiska ir morali.Tas suglumimas truko neilgai,greit ir vel pradejau pasitiketi savo jausmais ir mintimis..ir visa gyvenima savidudziai man atrodo gerbtini,simpatiski ir savotiski,nors niurus,bet puikus pavyzdziai zmogaus kancios ir drasos bei atkaklumo,kuriuo as galiu tik zavetis.
Savizudziai,kuriuos as pazinojau,kad ir perdem problematiski,buvo vertingi zmones,iskile auksciau vidutiniskumo.As juos galejau tik dar labiau uzjausti del to,kad jie,be drasos paleisti sau kulka i kakta,dar turejo drasos tapti nemegstami ir niekinami mokytoju bei morales..
Beje,ta pati mokytoja su Romu Kalanta mokesi vienoje klaseje.Prisimena ji,kaip ''jautru,egocentriska ir problematiska girtuokli''
..
O kodel zmogus pasiryzta pakelti ranka pries save?..priezasciu gali buti simtai ..