Jurgi, panašią pasaką sekė man močiutė..Užkankindavau ją,kad pasakotų...Ir mielai tą ji darė..
Galvoju, kad patys laimingiausi ir yra tie, kurie tų marškinių ne tik neturi, bet ir niekada neturėjo..nėra staigaus pakilimo ir nuopolio jausmo, graužaties..ar nežinojimo, ką su turtais daryti..Pamokantis pasakojimas tiems, kas siekia bet kokia kaina (net sveikatos ir artimųjų meilės)materialinio pertekliaus, o ne tiek, kiek reikia..
Užkrėtei, eisiu ir perskaitysiu šiandien bent porą pasakų..Turiu vaikystės knygelių..

Štai toks pasakojimas..

MINTIES GALIA

Vėlų vakarą nuošaliame kelyje vairuotojui sprogo padanga. Išlipęs iš mašinos prisiminė, kad neturi su savimi domkrato. Apimtas nevilties, nežinodamas ką daryti, tolumoje išvydo spindintį žiburėlį: ten buvo kaimo trobelė.

Ėmė žingsniuoti trobelės link, tačiau beeinant jį užplūdo mintys:
- O jei niekas neatidarys durų? O jeigu jie neturės domkrato arba nenorės man jo paskolinti?
Sulig kiekvienu klausimu vairuotojo nerimas augo. Kai pagaliau jis pasiekė trobelę ir valstietis atidarė duris, vairuotojas buvo toks suirzęs, kad iškart puolė grūmoti jam kumščiu:
- Na, ir pasilik sau tą šlykštų domkratą!

Tiki tuo ar ne - tavo mintys nulemia tavo gyvenimą. Jei nuolat galvoji, kad tave ištiks sunkumai ir nesėkmės, tai taip ir įvyks. Jei tau atrodo, kad esi nepatrauklus ir atstumiantis, tokie bus ir tavo poelgiai. Jei vaikui kartosime, kad jis kvailas, jis tikrai toks taps.

o iš tikrūjų kartais sudarome savo nuomonę apie kažką, net nesusipažinę su žmogum, net nežinodami koks jis. Štai ir aš pažystu žmonių, kurie žiūro į nepažystamą ir sako:
- žiau ką jis dabar apie mane galvoja. Jaučiu, keikia mane dabar visokiais žodžiais. O net nesusipažinęs net nepakalbėjęs su žmogumi...

Mano tecio delnai

Prisedau ant mano sunaus lovytes, priglaudziau ji.
Velu jau, laikas miegoti mano mazyli.
Kai svelniai ji glosciau, keista vaizda isvydau.
Mano rankos......kaip mano tecio delnai atrode.

Gerai pamenu tuos senus, rupetus mazolius.
Kartais du, o kartais vienas nuluzes nagas.
Tai del plaktuko, kuris nepataike i taikini.
Pamelynaves tecio nykstis, toks mielas.

Pamenu kad buvo siurkstus, nepaprastai kieti,
Dailides spaustuvu jega viska laike.
Bet glausdami nakti nusigandusi berniuka
Tokie svelnus ir malonus atrode.

Kokie idomus turejo atrodyti tie delnai;
Mazo berniuko akyse jie atrode nepaprasti;
Kitu tevu delnai rodos buvo svaresni,
(Tikriausiai prie biuro darbo priprate)

Kai buvau jaunas retai apie tai galvojau,
Kodel tecio delnai tokiais tapo;
Sunkaus darbo pomegis, kur dulkes ir tepalai,
Surudyje vamzdziai, tokia jiem isvaizda dave.

Galvoju apie tai kas buvo ir apie tai kas bus,
Kai viena diena mano laikas ateis.
Mano rauksleti delnai uzsidegs liepsna,
O tevo meile sunui pereis.

Nesvarbios man melynes nei rauksles tai cia tai ten,
Nei plaktukas, kuris nepataike i taikini.
Kai sunus apglebs mano delnus, jis zinos
Kad juose meile, o ne daugelyje zodziu.

Jurgi, vat čia tai bent..
Nepamenu savo tėčio delnų,..per maža jo netekau... Tikrausiai buvo tokie pat gražūs..

Ar reikia rašyti, kad...sunku buvo sulaikyti besitvenkiančias ašaras?.. Ir net pati nežinau...kodėl?..
Tiesiog gera žinoti, kad yra tokių žmonių, kurie... taip jaučia, taip mato, taip mąsto...

tikrai, persmelkia kazkur giliai giliai ...
jurgeli, nuostabu, moki pazadinti

aciu biciuliai - kagi atostogos baigesi - galime toliau rasineti

meskiukas

Pries keleta metu buvo gamykla, kuri gamino meskiukus. Kiekvienas meskiukas buvo skirtingas bet toks pats grazus ir mielas. Mazi vaikai labai juos mego ir tevai pirkdavo meskiukus gimimo, vardiniu ir kitu svenciu proga. Kiekvienas vaikas iskart pamildavo savo meskiuka ir jis tapdavo geriausiu ju draugu.
Tik vienas meskiukas buvo nelabai vykes. Pasiuvo ji is atraizu. Viena ausyte buvo ruzava, antra zalia, liemuo su gelytemis, kojytes dryzuotos. Nosyte vietoj juodos gavosi melyna, o akytes, siutos jau visai is medziagos likuciu, buvo geltonos. Meskiukas buvo labai mielas ir svelnus prisilietimui, siltas ir aksominis, bet niekas to nezinojo, nes niekas jo nei karto nepaeme i rankas. Vargsas Bjaurus meskiukas stebejo kaip jo draugai greitai palieka parduotuve ir papuola pas linksmus, besisypsancius vaikus kurie juos greitai pamilsta.
Stovejo jis sau vienisas ir jau truputi apdulkejes ir galvojo : nieko tokio kad manes niekas nenori, svarbiausia kad mano draugai papuola i geras rankas.
Praejo dar vienos Kaledos o meskiuko vel niekas nenupirko. Viena diena i parduotuve uzejo maza, gal kokiu sesiu metu mergaite. Ant nosytes uzsidejusi buvo juodus akinius nors ta diena saules visai nebuvo, o rankyteje laike balta plastmasine lazdele nors nebuvo ji senute. Iejo i parduotuve su savo mama. Paprase meskiuko. Mergaite buvo akla. Nieko nemate. Nepazinojo spalvu ir niekada nemate vaivorykstes, nemokejo isivaizduoti skraidanciu padangeje pauksciu bet uztat mokejo matyti rankytemis. Paeme i rankytes pradziai pati balciausia meskiuka. Pati graziausia is visu. Paciupinejo atsikisusia jo ausyte, paliete snukuti ir paeme sekanti – pilka. Tas ir jai nelabai patiko, nes truputi astrokai apsiutos buvo jo leteneles. Galu gale pardaveja padave Bjauruji Meskiuka ir taip nesitikejo kad kada nors ji kas nupiks.
-Tai sis mamyte! Garsiai susuko mergyte – Tai yra mano meskiukas. Mano graziausias ir nuostabiausias meskiukas- suspaude ji is visu jegu ir pabuciavo i jo negrazia melyna nosyte.
Nuo to karto mergaite ir meskiukas niekada nesiskyre. Miegojo kartu, pas dantista mergaite spaude jo leteneles, o kai buvo jai sunku ka padaryti visada klausdavo patarimo savo geriausio draugo.
Kiti vaikai juokdavosi matydami koki negrazu meskiuka ji nesioja. Mergaite kiekvienam siulydavo paimti i rankas savo meskiuka. Tada ivykdavo kazkas keisto – nebeatrodydavo jis negrazus. Vaikai pradedavo pavydeti mergaitei. Daznai klausdavo is kur ji zinojo kad tas meskiukas yra toks nuostabus ir mielas. Juk negalejo jo matyti nes buvo akla. O ji visada jiem atsakydavo:
-Svarbiausia yra tai ko akimis nepamatysi.