asha - kas laukia tas sulauks
- dar vienas paistalas...
siandien velines...praeita menesi buvau 2 laidotuvese...- si karta - i ta tema...
Letai einu laidotuviu marso ritmu….
Dar vienas mano draugas paliko mus ir vel neturejau laiko su juo atsisveikinti ir pasakyti ,koks brangus jis man buvo.
Slenku letai ir prisimenu daugybe su juo praleistu akimirku, paprastus zaislus, suplesytas kelnes ir basas musu kojas ...Musu samoneje tai buvo didziulis pasaulis su daugeliu paslapciu....
Po to pinigu siekimas, moters, sekmes, geresnio automobilio, plyteliu su graziu piesiniu....ir tustuma. Kur dingo vaiko dziaugsmas? Kur gyvenimo akimirkos, kur tikri draugai? Sutinku jus paskutiniame kelyje, kai yra jau per velu zodziams ir sypsenai, tokiai tyrai , kaip vaikysteje.
Salia manes eina dar vienas draugas, tikriausiai irgi masto apie tave, prisimena bendra musu vaikyste ir gailisi prarasto laiko.
Deja, po laidotuviu pasakysime vienas kitam- lik sveikas, sudie – ir lauksime sekancio.
Likome mes tik dviese, o nemokame pagauti paskutiniu akimirku, atsiverti tarpusavyje... Kuris dabar eis, o kuris bus liudno marso didvyris? Kaip isaukleti vaikus , kad moketu surasti gyvenimo prasme? Tikriausiai kada nors irgi eis uz kazkieno ( gal mano ) karsto , verkdami del prarasto laiko. Nusisluostau asara.
Padarysiu viska, kad isplesciau kuo daugiau is to, kas dar liko.
Iki pasimatymo mano biciuli, paruosk man vieta, ateisiu , kai ateis mano laikas, dabar dar turiu dar kai ka nuveikti, gal spesiu....