Tikiuosi..galiu???

Pasaka apie žuvėdrą,
kuriai patikdavo žiūrėti į bangas

Kartą gyveno žuvėdra. Jai patikdavo skraidyti virš jūros ir žiūrėti į bangas. Rudenį vėjas būdavo itin stiprus, ir jai tekdavo slėptis kopose už pušų. Ten buvo ne taip gražu, tačiau už medžių vis tiek jautei kažką didinga.
– Aš nenoriu gyventi be jūros, – tarė žuvėdra Dievui.
– Išmok pajusti jūros vėją ir kai skrendi virš miesto, – atsakė žuvėdrai Dievas.

padukus- manau cia ne vieta aiskintis..bet jei pradejai- as baigsiu- jei po sms 17 val isjungi telepona, kito nekeli 1 val, ir po sekancio sms-o uz valandos rasai kad jau miegi pries devynias - nebekomentuosiu- o uz savaites vel panasiai elgiesi...(panasiai buvo ir pries pora metu) - paprasciausiai daugiau tau niekada neskambinsiu ir niekada nebsitarsiu.

..............susipyko...................

geras, padukus turi mobilu ?

UOGA
Ramus,nedidukas tvenkinys ramiai snūduriavo kaitriame vasaros karštyje. Tingiai tupėdamas ant vandens lelijos lapo, varliūkštis stebėjo ilgakojį vabzdį, nerūpestingai čiuožiantį vandens paviršiumi. Čiuožikas greitai artėjo, tad varliūkštis rengėsi jį praryti vienu ypu, be didelių pastangų. Netoliese kitas mažytis vandens vabzdys, lašalas, nenuleido akių nuo grakščios lašalės: neturėjo drąsos prisipažinti jai meilėje, tad vien iš tolo apžiūrinėjo gražuolę geismingu žvilgsniu.
p>Ant kranto, tik už kelių milimetrų nuo vandens, mažutėlė, vos įžiūrima gėlė merdėjo iš troškulio. Ji niekaip nepajėgė pasiekti vandens, nors šis buvo taip arti. Gėlės šaknys jau nebeturėjo jėgų ilgiau kovoti.

Tuo pat metu vandenyje skendo muselė. Ji per išsiblaškymą įkrito į tvenkinį. Permerkti sparnai vis labiau niro į vandenį, ir muselė niekaip neįstengė pakilti į orą. Vargšelė vos gaudė kvapą.

Virš tvenkinio plačiai driekėsi laukinės slyvos šakos. Ant pačios ilgiausios, siekusios tvenkinio vidurį, kabojo prisirpusi, tamsi, sultinga uoga. Staiga ji bumbtelėjo į vandenį.

Pasigirdo duslus ,,pliump", kurio per vabzdžių dūzgimą beveik niekas neišgirdo.

Tačiau aplink nukritusią uogą, ramiame, stovinčiame vandenyje, ėmė sklisti vandens ratilai. Pirmas, antras, trečias, ketvirtas... Tarsi besiskleidžianti gėlė kilusi bangelė pagavo ilgakojį vabzdį ir nusviedė jį tolyn nuo prasižiojusio varliūkščio.

Lašalą banga stumtelėjo prie lašalės. Šis, netyčia į ją atsitrenkęs, mandagiai atsiprašė, ir nuo tada jie vienas kitą įsimylėjo.

Pirmasis vandens ratilas nuvilnijo iki pat kranto. Tamsaus vandens banga užliejo ir atgaivino mirštančią gėlę.

Antrasis vandens ratilas pakėlė skęstančią muselę ir nusviedė ją ant pakrantėje augusios žolės stiebelio, kur jos sparnai galėjo išdžiūti.

Skaitydama tokio žanro kūrinius visuomet mąstau: kodėl skaitau apie augalus, vabalus, ratilus... o iš tikrųjų galvoju apie žmones, jų veiksmus ir padarinius / EnJoy / Alegorijos, metaforos ir pan. - ne mano stichija, bet irgi - jėga! Tiesiog...uoga, kai tam tikrose gyvenimiškose situacijose nesinori ar negali kalbėti atvirai ir viską vadinti tikraisiais vardais...tokia literatūrinė diplomatijos išraiška

P.s. Bruno Ferrero man vienas iš tokių ...,,jėgiškų" autorių

Newa..pridėčiau dar žymiuosiu pasakėtininkus..Jie irgi niekad nevartojo tikrų vardų..
Manau, kad pavartojus tikrą vardą, kūrinys prarastų stiprumą, susidarytų vaizdas, kad taikoma būtent įvardintajam..Labai megstu personifikacijas, metaforas..,kitas menines išraiškos priemones, jos labiau verčia mąstyti.. Nepaduoda visko ant lekštutės gatava:))..

prateskim toliau

Laimingo zmogaus marskiniai….

Budamas mazas isgirdau stai toki pasakojima..

Buvo karta labai turtingas karalius. Turejo jis daugybe rumu, daug turtu, labai grazia ir protinga zmona, puikia dukra ir grazu sunu.
Turejo jis daug tarnu. Jo karalysteje vykdavo dazni baliai ir riteriu turnyrai. Visiems karalysteje gerai gyvenosi, nes karalius rupinosi savo pavaldiniais.
Zinia apie protinga ir dosnu karaliu paslkido po visa pasauli. Lanke ji kiti karaliai, atsiusdavo ambasadorius. Kadangi karalius buvo turtingas ir turejo daug draugu, vis daugiau valdovu norejo tureti karaliu savo sajungininku.
Laika karalius leido medzioklei, konferencijoms, turnyrams, puotoms. Visa karalyste atrode kad yra laiminga. Zmones gyveno pasiturinciai, turejo darba, galejo lavintis ir laika skirti linksmybems.
Ir stai viena karta karalius susirgo nezinoma liga.
Prarado apetita ir greitai pradejo mesti svori. Nebeidomus jam buvo baliai, medziokle, nenoriai priimdavo delegacijas.
Visi karalystejo del to nerimavo, bet toliau gyveno pasiturinciai ir saugiai.
Sukviesti buvo visi salies gydytojai, bet niekas nezinojo kokiu vaistu reikia. Karalius buvo vis silpnesnis ir vis liudnesnis.
I pagalba atvyko ir kiti karaliai, atsiunte savo geriausius gydytojus.
Nei vienas nesugebejo nustatyti ligos priezasties bei rasti vaistu.
Buvo paskelbta zinia – kas isgydis karaliu- gaus puse karalystes. Suvaziavo tada medikai, burtininkai ir kiti gydymo ekspertai is viso pasaulio. Deja nei vienam nepavyko pagydyti.
Duota buvo karaliui ivairiu stebuklingu eliksyru, prideta siurbeliu, maudyta ivairiuose voniuose ir..niekas nepadejo.
Viena diena uzejo senis su ilga barzda, suplysusia striuke, nudilusiu nuo kelio ramsciu. Paprase puoduko vandens. Be jokiu problemu tarnai dave jam vandens ir uz tai senolis pazadejo duoti recepta kaip isgydyti karaliu. Is vienos puses suzibejo vilties liepsnele is kitos puses isdygo nepasitikejomo grudas. Jei negalejo pagelbeti izymus daktarai – ka galejo padeti keliaujantis ubagas ? kadangi jau visos galimybes buvo jau isbandytos nebuvo ko ir prarasti – galima pabandyti.
Prileido senoli prie karaliaus. Tas paziurejo i valdova ir tare : karaliaus liga tai laimes trukumas. Vienintelis vaistas jam pagyti – laimingo zmogaus marskiniai. Karalius turi apsivilkti laimingo zmogaus marskinius.
Isivyravo visuotine nuostaba. Kaip tai imanoma- karalius, kuris viska turi, turtus, kariuomene, daugybe ziniu – yra nelaimingas?
Karalius pamastes tare- senolis pasake tiesa. Dabar ir jis pats junta ligos priezasti. Nusibodo jam turtai, baliai, medziokles ir visos kitos karaliskos priviligejos. Truksta gyvenimo dziaugsmo.
Kadangi ligos priezastis jau buvo zinoma su dziaugsmu visi nusprende kad pagydyti karaliu bus lengva.
Tokioje karalysteje visi yra laimingi.
Bet kad issaugoti atitinkama prestiza buvo kreiptasi marskiniu i premjera – kaipo i antra asmeni po karaliaus.
Deja premjeras buvo labai nelaimingas – paskutiniu metu pradejo stipriai plikti ir netiko jam nei vienas perukas.
Nuejo dvariskiai pas etmona. Tas turejo kita nelaime. Nuolat bebaliavojant labai sustorejo ir jo paauksuoti sarvai pasidare per ankstus.
Perejo dvariskiai nuo vieno ministro iki kito. Kiekvienas buvo nelaimingas del kazkokios priezasties. Vienam skaudejo dantys, kitas turejo hroniska sloga, dar kitam pablogejo regejimas, sekancio zmona nebturejo 20 metu kaip vestuviu diena.
Iskeliavo dvariskiai ieskoti laimingo zmogaus karalysteje. Pasirode kad kiekvienas buvo nelaimingas del kazkokios priezasties. Vienas turejo maziau uz kaimyna kitas buvo per jaunas. Kazkas turejo per mazai, kazkas per daug.
Po daugelio dienu ieskojimo gryzinejo dvariskiai pavarge ir nusivyle. Likus keletai verstu iki rumu sustojo pasiruosti blogu ziniu perdavimui ir nevykusios misijos apsakymui. Kai sedejo taip nukabine nosis patebejo pro sali einanti besvilpaujanti samdini. Besisypsanciu veidu nusilenke jis zemai ponams. Dvariskius sunervino patenkinto berno isvaizda- kai visa salis buvo tokia nelaiminga ir gedule. Vienas is ponu grubijoniskai paklause – ir ko taip sypsaisi hame? Bernas jam atsake- nes esu laimingas. Stipriai nustebo dvariskiai. Kap tai ? tu toks samdinys ir esi laimingas? Toks vargsas ir ko tu toks laimingas?
Kaip tai pone? – atsake bernas- saule siandien nuostabiai sviecia – o man sienauti. Pauksciai mielai ciulbauja ir kelio vis mazeja.
Na gerai – siandien Tau atrodo kad Tu laimingas, o rytoj jei palys?
Pone, as busiu laimingas. Zeme duos geresni derliu, o as sau pailsesiu.
Tada suprato – jie atrado tai ko taip ilgai ieskojo.
Nuostabus vaistai karaliui yra salia ju, nereiks gryzti tusciomis rankomis. Labai apsidziauge. Paklause – kiek nori pinigu uz savo marskinius ? Istrauke maisiuka auksiniu monetu uz kurias butu galeje nupirkti visa kaima. Papasakojo apie karaliu ir apie savo misija. Tada sypsena pradingo nuo samdinio veido.
Ataiduociau karaliui viska veltui – atsake – bet marskiniu as neturiu.

Tiktai suauges supratau sio pasakojimo esme, kad turtai laimes neatnesa.
Laime turime moketi surasti patys gyvenime, nes ji dazniausiai yra salia musu. Turime ismokti buti laimingais. Turime moketi pasiimti is gyvenimo tai ka jis duoda gero ir nekreipti demesio i nereiksmingas smulkmenas. Neieskokim sau pasiteisinimo nuo laimes, nes tada uzklups tikrai mus nesekme.