prateskim toliau
Laimingo zmogaus marskiniai….
Budamas mazas isgirdau stai toki pasakojima..
Buvo karta labai turtingas karalius. Turejo jis daugybe rumu, daug turtu, labai grazia ir protinga zmona, puikia dukra ir grazu sunu.
Turejo jis daug tarnu. Jo karalysteje vykdavo dazni baliai ir riteriu turnyrai. Visiems karalysteje gerai gyvenosi, nes karalius rupinosi savo pavaldiniais.
Zinia apie protinga ir dosnu karaliu paslkido po visa pasauli. Lanke ji kiti karaliai, atsiusdavo ambasadorius. Kadangi karalius buvo turtingas ir turejo daug draugu, vis daugiau valdovu norejo tureti karaliu savo sajungininku.
Laika karalius leido medzioklei, konferencijoms, turnyrams, puotoms. Visa karalyste atrode kad yra laiminga. Zmones gyveno pasiturinciai, turejo darba, galejo lavintis ir laika skirti linksmybems.
Ir stai viena karta karalius susirgo nezinoma liga.
Prarado apetita ir greitai pradejo mesti svori. Nebeidomus jam buvo baliai, medziokle, nenoriai priimdavo delegacijas.
Visi karalystejo del to nerimavo, bet toliau gyveno pasiturinciai ir saugiai.
Sukviesti buvo visi salies gydytojai, bet niekas nezinojo kokiu vaistu reikia. Karalius buvo vis silpnesnis ir vis liudnesnis.
I pagalba atvyko ir kiti karaliai, atsiunte savo geriausius gydytojus.
Nei vienas nesugebejo nustatyti ligos priezasties bei rasti vaistu.
Buvo paskelbta zinia – kas isgydis karaliu- gaus puse karalystes. Suvaziavo tada medikai, burtininkai ir kiti gydymo ekspertai is viso pasaulio. Deja nei vienam nepavyko pagydyti.
Duota buvo karaliui ivairiu stebuklingu eliksyru, prideta siurbeliu, maudyta ivairiuose voniuose ir..niekas nepadejo.
Viena diena uzejo senis su ilga barzda, suplysusia striuke, nudilusiu nuo kelio ramsciu. Paprase puoduko vandens. Be jokiu problemu tarnai dave jam vandens ir uz tai senolis pazadejo duoti recepta kaip isgydyti karaliu. Is vienos puses suzibejo vilties liepsnele is kitos puses isdygo nepasitikejomo grudas. Jei negalejo pagelbeti izymus daktarai – ka galejo padeti keliaujantis ubagas ? kadangi jau visos galimybes buvo jau isbandytos nebuvo ko ir prarasti – galima pabandyti.
Prileido senoli prie karaliaus. Tas paziurejo i valdova ir tare : karaliaus liga tai laimes trukumas. Vienintelis vaistas jam pagyti – laimingo zmogaus marskiniai. Karalius turi apsivilkti laimingo zmogaus marskinius.
Isivyravo visuotine nuostaba. Kaip tai imanoma- karalius, kuris viska turi, turtus, kariuomene, daugybe ziniu – yra nelaimingas?
Karalius pamastes tare- senolis pasake tiesa. Dabar ir jis pats junta ligos priezasti. Nusibodo jam turtai, baliai, medziokles ir visos kitos karaliskos priviligejos. Truksta gyvenimo dziaugsmo.
Kadangi ligos priezastis jau buvo zinoma su dziaugsmu visi nusprende kad pagydyti karaliu bus lengva.
Tokioje karalysteje visi yra laimingi.
Bet kad issaugoti atitinkama prestiza buvo kreiptasi marskiniu i premjera – kaipo i antra asmeni po karaliaus.
Deja premjeras buvo labai nelaimingas – paskutiniu metu pradejo stipriai plikti ir netiko jam nei vienas perukas.
Nuejo dvariskiai pas etmona. Tas turejo kita nelaime. Nuolat bebaliavojant labai sustorejo ir jo paauksuoti sarvai pasidare per ankstus.
Perejo dvariskiai nuo vieno ministro iki kito. Kiekvienas buvo nelaimingas del kazkokios priezasties. Vienam skaudejo dantys, kitas turejo hroniska sloga, dar kitam pablogejo regejimas, sekancio zmona nebturejo 20 metu kaip vestuviu diena.
Iskeliavo dvariskiai ieskoti laimingo zmogaus karalysteje. Pasirode kad kiekvienas buvo nelaimingas del kazkokios priezasties. Vienas turejo maziau uz kaimyna kitas buvo per jaunas. Kazkas turejo per mazai, kazkas per daug.
Po daugelio dienu ieskojimo gryzinejo dvariskiai pavarge ir nusivyle. Likus keletai verstu iki rumu sustojo pasiruosti blogu ziniu perdavimui ir nevykusios misijos apsakymui. Kai sedejo taip nukabine nosis patebejo pro sali einanti besvilpaujanti samdini. Besisypsanciu veidu nusilenke jis zemai ponams. Dvariskius sunervino patenkinto berno isvaizda- kai visa salis buvo tokia nelaiminga ir gedule. Vienas is ponu grubijoniskai paklause – ir ko taip sypsaisi hame? Bernas jam atsake- nes esu laimingas. Stipriai nustebo dvariskiai. Kap tai ? tu toks samdinys ir esi laimingas? Toks vargsas ir ko tu toks laimingas?
Kaip tai pone? – atsake bernas- saule siandien nuostabiai sviecia – o man sienauti. Pauksciai mielai ciulbauja ir kelio vis mazeja.
Na gerai – siandien Tau atrodo kad Tu laimingas, o rytoj jei palys?
Pone, as busiu laimingas. Zeme duos geresni derliu, o as sau pailsesiu.
Tada suprato – jie atrado tai ko taip ilgai ieskojo.
Nuostabus vaistai karaliui yra salia ju, nereiks gryzti tusciomis rankomis. Labai apsidziauge. Paklause – kiek nori pinigu uz savo marskinius ? Istrauke maisiuka auksiniu monetu uz kurias butu galeje nupirkti visa kaima. Papasakojo apie karaliu ir apie savo misija. Tada sypsena pradingo nuo samdinio veido.
Ataiduociau karaliui viska veltui – atsake – bet marskiniu as neturiu.
Tiktai suauges supratau sio pasakojimo esme, kad turtai laimes neatnesa.
Laime turime moketi surasti patys gyvenime, nes ji dazniausiai yra salia musu. Turime ismokti buti laimingais. Turime moketi pasiimti is gyvenimo tai ka jis duoda gero ir nekreipti demesio i nereiksmingas smulkmenas. Neieskokim sau pasiteisinimo nuo laimes, nes tada uzklups tikrai mus nesekme.