Duok dieve, šito jausmo ir supratimo neprarasti ..
Tai rašinėlis, galiu pasakyti, kuris sužavėjo labai daug jaunų ir vyresnių žmonių ir, Jurgi, kaip jie man sakė, privertė apie daug ką pagalvoti..Aš pasakiau, iš kur jį gavau..Tai buvo šiandien..

Dėkui už šitą rašinėlį Tau..

Parašysiu ir aš vieną rašinėlį..Jei jau buvo, atleiskite..

Kažkada ,labai seniai, Žemėje buvo sala, kurioje gyveno visos dvasinės vertybės.Kartą jos pastebėjo, kad jų sala grimzta.Visos vertybės susėdo į laivelius ir išplaukė. Saloje liko tik Meilė. Ji laukė iki paskutinės minutės, bet kai laukti nebebuvo prasmės, panoro išplaukti iš salos.Tada ji paprašė Turto, kad priimtų pas save į laivą.
-Negaliu, mano laivas prikrautas pilnas deimantų ir aukso, tau nėra vietos.
Kai pro šalį plaukė Liūdesys, ji pasiprašė pas jį.Liūdesys atsakė:
-Atleisk, Meile, aš tiek liūdnas, kad man visada reikia būti vienam.
Praplaukė pro šalį ir Džiaugsmas. Jis buvo toks linksmas, kad net neišgirdo Meilės prašymo.Meilė labai nusiminė.Bet staiga pasigirdo iš kažkur balsas:
-Eime, Meile, aš paimsiu tave.
Atsigręžė Meilė ir pamatė seną senelį.Jis nuplukdė ją iki sausumos ir, kai senelis nuplaukė, susizgribo, kad nepaklausė jo vardo.Tada ji kreipėsi į Pažinimą:
Sakyk, Pažinime, kas išgelbėjo mane?Kas buvo tas senelis?
Pažinimas pažiūrėjo į Meilę:
-Tai buvo LAIKAS.
-Laikas? Tai kodėl jis išgelbėjo mane?
Pažinimas dar kartą pažiūrėjo į Meilę, paskui į tolį, kur nuplaukė senelis.
-Todėl, kad tik Laikas žino, kokia svarbi gyvenime yra Meilė.

Peržiūrėjau visus, nagi buvo panašus Jurgio įdėtas..

Tada įdėsiu kitą, radau viename rusiškame puslapyje.Man jis patiko..

Aukštai danguje skrenda paukštis. O apačioje žmonės koliojasi, rėkauja, mėtosi akmenimis.Šaukia paukščiui:
-Nusileisk pas mus! Juk tu vienas iš mūsų!,-ir toliau mėto akmenis į jį.
Paukštis skrenda toliau.Jis nežiūri į šitą sumaištį. Jis turi savo pasaulį, savo gyvenimą. Jis žino, kad svarbiau jam yra skraidyti , nei leistis žemyn.Jam svarbiau aukštis ir dangaus mėlynė, nei atsakymas tuo pačiu.
Juk, jeigu pačiam nenusileisti, jie niekada nepasieks mūsų! O akmenys, kuriuos į viršų mėto žmonės, ant jų pačių ir nukris.

Perskaiciau ir vel visus rasinelius. Ir vel pasidziaugiau ju turiniu.
Jurgi, kodel neberasai rasineliu? Laukiam nors vieno..

RASINELIS.

DU DRAUGAI

Karta du draugai keliavo per dykuma ir susigincijo.Vienas antram skele antausi. Draugas, jausdamas skausma, ant smelio parase:"Siandien geriausias draugas skele man antausi."
Po to abu draugai tese kelione sunkia kelione per dykuma.
Priejo oaze ir nusprende issimaudyti.Tas, kuris buvo gaves antausi, eme skesti. Draugas isgelbejo ji. Kai pastarasis atsigavo, parase ant akmens:"Siandien mano geriausias draugas isgelbejo man gyvybe".
Tas, kuris skele antausi ir kuris isgelbejo gyvybe draugui, paklause:
-Kai as tave nuskriaudziau, tu rasei ant smelio, dabar rasai ant akmens.Kodel?
Draugas atsake:
- Kai kada nors kas nors mus skriaudzia, mes turime tai uzrasyti ant smelio, kad vejai galetu nutrinti tai. Bet kai kas nors daro ka gera, mes turime tai issakyti akmenyje, kad joks vejas nenutrintu...

Blogis laikinas,geris-amzinas.
Grazu

na nebukim pesimistai bet paistalai visa tai

arba kokioje nors policijos byloje su grafa "tik tarnybiniam naudojimui",
kad jokie TV žiurkės nedarytų iš to sau pinigo!

(su piktdžiugišku pasitenkinimu: "kokie jie blogi, ir kokie mes geri")


p.s.
Televizija - tai milžiniškas stiprintuvas,
ten įdėjus truputį purvo - purve ima skęsti jau visi!