aciu biciuliai
- kagi atostogos baigesi - galime toliau rasineti
meskiukas
Pries keleta metu buvo gamykla, kuri gamino meskiukus. Kiekvienas meskiukas buvo skirtingas bet toks pats grazus ir mielas. Mazi vaikai labai juos mego ir tevai pirkdavo meskiukus gimimo, vardiniu ir kitu svenciu proga. Kiekvienas vaikas iskart pamildavo savo meskiuka ir jis tapdavo geriausiu ju draugu.
Tik vienas meskiukas buvo nelabai vykes. Pasiuvo ji is atraizu. Viena ausyte buvo ruzava, antra zalia, liemuo su gelytemis, kojytes dryzuotos. Nosyte vietoj juodos gavosi melyna, o akytes, siutos jau visai is medziagos likuciu, buvo geltonos. Meskiukas buvo labai mielas ir svelnus prisilietimui, siltas ir aksominis, bet niekas to nezinojo, nes niekas jo nei karto nepaeme i rankas. Vargsas Bjaurus meskiukas stebejo kaip jo draugai greitai palieka parduotuve ir papuola pas linksmus, besisypsancius vaikus kurie juos greitai pamilsta.
Stovejo jis sau vienisas ir jau truputi apdulkejes ir galvojo : nieko tokio kad manes niekas nenori, svarbiausia kad mano draugai papuola i geras rankas.
Praejo dar vienos Kaledos o meskiuko vel niekas nenupirko. Viena diena i parduotuve uzejo maza, gal kokiu sesiu metu mergaite. Ant nosytes uzsidejusi buvo juodus akinius nors ta diena saules visai nebuvo, o rankyteje laike balta plastmasine lazdele nors nebuvo ji senute. Iejo i parduotuve su savo mama. Paprase meskiuko. Mergaite buvo akla. Nieko nemate. Nepazinojo spalvu ir niekada nemate vaivorykstes, nemokejo isivaizduoti skraidanciu padangeje pauksciu bet uztat mokejo matyti rankytemis. Paeme i rankytes pradziai pati balciausia meskiuka. Pati graziausia is visu. Paciupinejo atsikisusia jo ausyte, paliete snukuti ir paeme sekanti – pilka. Tas ir jai nelabai patiko, nes truputi astrokai apsiutos buvo jo leteneles. Galu gale pardaveja padave Bjauruji Meskiuka ir taip nesitikejo kad kada nors ji kas nupiks.
-Tai sis mamyte! Garsiai susuko mergyte – Tai yra mano meskiukas. Mano graziausias ir nuostabiausias meskiukas- suspaude ji is visu jegu ir pabuciavo i jo negrazia melyna nosyte.
Nuo to karto mergaite ir meskiukas niekada nesiskyre. Miegojo kartu, pas dantista mergaite spaude jo leteneles, o kai buvo jai sunku ka padaryti visada klausdavo patarimo savo geriausio draugo.
Kiti vaikai juokdavosi matydami koki negrazu meskiuka ji nesioja. Mergaite kiekvienam siulydavo paimti i rankas savo meskiuka. Tada ivykdavo kazkas keisto – nebeatrodydavo jis negrazus. Vaikai pradedavo pavydeti mergaitei. Daznai klausdavo is kur ji zinojo kad tas meskiukas yra toks nuostabus ir mielas. Juk negalejo jo matyti nes buvo akla. O ji visada jiem atsakydavo:
-Svarbiausia yra tai ko akimis nepamatysi.