Štai Jums pamąstymas. Kas yra kiekviena mūsų diena? Kokia ji? Ar kada pagalvojote, jog gyvenate tik vieną kartą, o visa žmonija tėra intelektualūs gyvūnai, kurie (o ypač dauguma), nieko gero nepadarę, galiausiai supūva po žeme ir vėl lyg niekur nieko... O mes pykstamės, pavydime, nekenčiame, kerštaujame (ypač aš taip seniau), pjudomės... Arba siekiame būt aukštesni (ne ūgiu,
), turtingesni už kitus... O galiausiai kokie bebūtųme, supūvame kartu su visuomenės padugnėmis, giliai po žeme. Taigi, kokia tokios elgsenos prasmė? Aplamai, kokia dualizmo mechanizmo prasmė, jeigu abi pusės anksčiau ar vėliau garmės velniop žemėn. Supus kaip mėšlo kupeta ir neliks NIEKO.Galbūt, reikėtų atsisakyti kvailų principų ir žiūrėti, kaip nugyventi šią, vienintelę dieną taip, jog senatvėje nebūtų gaila, kad praleidome velniop ir taip nebeilgą gyvenimą...
Argi nebūtų geriau, jeigu visi gyventų draugiškai ir vieningai, siekdami, jog šią dieną, mes nugyventume taip, tarsi ji būtų paskutinė. O ji iš dalies, ir yra paskutinė. Ji praėjo ir nebeatsikartos niekada. Mes pasenome viena diena. Nusidėvėjome. Žengėme žingsnį supuvimo link, tikrąja šio žodžio prasme.
Argi nebūtų gražu, jeigu gyventume su idėja. Ne savanaudiškai, o taikiai ir dvasiškai, siekdami kiekvieną dieną, padaryti vienintele ir nepamirštama.
Argi nebūtų teisinga, jeigu atleistume savo skaudintojams, niekšams ir dvasios ubagams už jų kaltes ir "sėstume kartu už vieno stalo", begvildendami pilnaverčio gyvenimo klausimą? Gal jau geriau pamilti visus, net ir priešus. Nes, juk visi esam ne kas kitas, o tik ta pati mėšlo kupeta, kuri turi keistą savybę - pūti. Visi supūsime, nėra kur bėgti. Nepadės mums, nei Gotai, nei Bill'as Gates'as, nei Jėzus Kristus.
Taigi, ką daryti, jeigu ateitis neišvengiama? JŪSŲ MINTYS
Šią apklausą jau vykdžiau viename forume. Dabar įdomi man Jūsų nuomonė
Kaip koks žmogaus porūšis- daugiau ar mažiau trenktas. 
O vat kurie rašysis į Raudoną knygą, kurie išliks, čia klausimas pačiam pamąstymui.. 