|
EMIGRACIJA – BUDULIŲ NUOTYKIAI UŽSIENYJE
„Būdamas Londone, aš bijau prisipažinti esąs lietuvis.“ - sako 15 – tus metus Didžiojoje Britanijoje gyvenantis ir dirbantis kolega.
„Po pamokų sekmadieninėje lietuvių mokyklėlėje, mes su dukrele užsukame į lietuviškų prekių krautuvę, kurioje prisiperkame saldumynų. Airiška konditerija – prastesnė už mūsiškę.“ - pasakojo buvusi meilužė, emigravusi prieš ketverius metus.
Tūlas emigarntas, vos baigęs mokyklą, niekur neįstojęs, susipykęs su tėvais ir siekdamas praturtėti, sukrapšto pinigų bilietui į vieną pusę – į svajonių šalį. Anksčiau tuo laikytą Ameriką, ilgainiui pakeitė artimesnės: Airija, Britanija, Ispanija ar Norvegija. Dėl liberalios darbo rinkos šiose šalyse, beveik neliko kliūčių ten apsigyventi ir vystyti biznį. Dėja, tenka konstatuoti, kad tik motyvuoti ir pasiruošę naujiems iššūkiams, pragmatiški emigrantai pasiekia sėkmės. Tuo tarpu tūlas Budulis, dažniausiai net nemokėdamas kalbos, o svetimus kraštus tematęs per televiziją, įsivaizduoja esąs vos ne atradėjas, užkariautojas ar sėkmės džentelmenas. Dažniausiai tokie susiranda menkai apmokamą darbą arba pradeda vogti. Vien Ispanijos teisėsauga per pastruosius dvejus metus iškėlė virš 5000 bylų Lietuvos piliečiams. Tarp nusikalstamų tautiečių veikų užsienyje išskiriamos vagystės, prekyba narkotikais ir žmonėmis, prostitucija, o kartu ir reketas. Reketo ar plėšimų aukomis, kaip tai bepasirodytų keista, tampa ne užsieniečiai, o patys tautiečiai!
Buduliai emigracijoje jaučiasi atsumti, nesuprasti ir agresija arba smurtu bando paneigti savo nevykėliškumą. Vidutinis buvimo užsienyje laikas – apie porą mėnesių, kol pavyksta susirasti pinigų bilietui namo. Grįžę Buduliai puola girtis savo pasiekimais, meluoti, stengdamiesi nuslėpti savo nevykėliškumą, o tuo pačiu ir paskatindami savo sėbrus eiti tuo pačiu keliu – mesti aklą iššūkį gyvenimui.
„Ten gerai, kur mūsų nėra“ - byloja sena išmintis, tačiau kodėl, vieno menininko žodžiais tariant: „Tūlas lietuvis parduoda savo intelektą vien tam, kad pasėdėtų už užsienietiško automobilio vairo?“ Atgimusi Lietuva jau spėjo nusivilti ilgai lauktais grįžtančių „dipukų“ doleriais.
Yra ir kita dalis Budulių – vadinamieji „darbo vergai“. Dažniausiai merginos verčiasi prostitucija, dirbdamos vos ne kalėjimo sąlygomis, o kiti įsidarbina vadinamosiose „darbo kolonijose“ - dirba Ispanijos fermose, kuopdami mėšlą, ravėdami laukus ar skindami braškes, valo žuvį Airijoje ar Norvegijoje, dirba medkirčiais ar angliakasiais Kanadoje, trumpai tariant, apsistoja savotiškuose kibucuose su panašiais į save nevykėliais. Tokiam darbui nebūtina mokėti užsienio kalbą, gyvenimo sąlygos primena sovietines pionierių stovyklas ar ptaisos darbų kolonijas, o užmokestis ten, kad ir atrodo įspūdingai, tačiau būna, kaip taisyklė, minimalus ar dar žemesnis pagal tos šalies normas. „Darbo vergai“ taip pat patiria atstūmimo jausmą, o neretai ir nusivylimą, kad, sakykime, turėdami išsilavinimą, yra priversti dirbti mažiausiai kvalifikuotą darbą už grašius. Grįžę į tėvynę, „darbo vergai“ džniausiai pasakoja apie žeminančias ir nepakenčiamas darbo ir gyvenimo sąlygas. Neretai vartojama metafora, kad „lietuvis turi lenkti nugarą užsieniečiui ponui“.
Frustruojantys nevykėliai formuoja agresyvų požiūrį ir neapykantą užsieniečiams, kartu pritaikydami užsienyje įgytą nusikalstamą ar ksenofobinę patirtį. Čia derėtų pridutri ir šiek tiek optimistinį faktą – pamatę kitų kultūrų ir tradicijų žmones, suvokę, kad pasaulis nesibaigia ties kaimyno tvora, grįžę emigrantai vietiniams beraščiams padeda šiek tiek plačiau suvokti visuomenės gyvavimo principus. Jie būna kažką girdėję apie mokesčių sistemas, piliečių atsakomybę ar įvaldę modernių verslo technologijų. Prasiplėtusi Budulių pasaulėžiūra skatina vietinius nevykėlius siekti aukštesnių rezultatų.
Kita buduliškumo apraiška emigracijos pasekmėje yra ta, kad į užsienį išvažiuoja vis daugiau išsilavinusių, ambicingų ir pragmatiškų žmonių. Nors nėra tikslios emigracijos iš Lietuvos statistikos, tačiau neabejojama neigiamomis „protų nutekejimo“ pasekmėmis. Tėvynėje lieka arba atgal sugrįžta nevykėliai – beraščiai tinginiai, viskuo nepatenkinti agresyvūs ir siaurų pažiūrų individai, kurie sudaro nūdienos potencialios, jaunos visuomenės daugumą.
Ko galime pasimokyti iš dabartinės situacijos ir kokiems galimiems iššūkiams turėtume ruoštis? Be to nederėtų pamiršti ir apie siekiamybę praturtėti...
Ilgėliau gyvenę užsienyje ir ten susikūrę gerbūvį – turintys darbą, būstą ar šeimą – emigrantai sunkiau adaptuojasi pasikeitusioje tėvynėje. Pakanka prisiminti, kaip vangiai po Nepriklausomybės atkūrimo į Lietuvą grįžo pokario emigantai. Svajonės, užsidirbus pinigų, tvirčiau įsikurti tėvynėje dažnai lieka neišsipildžiusios dėl užsienyje pasiektų laimėjimų ir nenoro ar nesugebėjimo prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų tėvynėje. Šiais laikais pastebima, kad geriau prakutę užsienyje (Airijoje ar Britanijoje) jaunuoliai, pas save atsiveža ir vyresnius tėvus. Pastarieji taip pat išgyvena sunkią adaptaciją užsienyje. Pripratę gyventi posovietinėje erdvėje, menantys „geležinę uždangą“ ir neturėję galimybių įsisavinti užsienio kalbą, vyresnės kartos emigrantai taip pat priversti dirbti nekvalifikuotą darbą (minėtieji cechai – kibucai, arba pvz. mažamečių vaikų priežiūra), todėl patiria frustraciją, atskirties nuo tėvynės, susvetimėjimo jausmą.
Per pastruosius kelerius metus emigravę apie pusę milijono lietuvių (tikslios statatistikos nėra) tėvynėje palieka daugiau darbo vietų. Panašūs procesai Airjoje, kai praėjusio amžiaus viduryje šalis neteko beveik trečdalio savo piliečių, leido sukurti beprecedentiškai sėkmingai augančia ekonomiką. Tam didelį indelį tebeturi atvykę darbininkai, besitenkinantys mažesniu uždarbiu ir keliantys bendrą vidaus produką, užpildydami laisvas darbo vietas. Prancūzijoje, ko gero, dėl piliečių ambicijų ar tinginystės, teko „importuoti“ darbo jėgą iš Rytų, o tai vėliau peraugo į atvykėlių pasipiktinimo protestus. Pastarieji tingėjo dirbti, o norėjo tokio paties gerbūvio, kaip prakutę prancūzai. Lietuvoje, kol kas, atvykėlių darbininkų skaičius nėra didelis. Darbo pasiūlymais mirga laikraščių skelbimai, tačiau Buduliams labiau apsimoka vogti tėvynėje, negu susirasti darbą. Emigravę Buduliai užsienyje kuria Lietuvos įvizdį: „treninguotas skustagalvis, beiskeikiantis rusiškai“. Tokią padėtį lemia, ir maži atlyginimai tėvynėje, ir visuomenės pasyvumas, savanaudiškumas.
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
jokiu hmz,tikra tiesa tuoj nebeliks lietuviaciu chia.