Skandinavų mokesčiai gerokai mažesni, tik diferencijuoti (daug gaunantys žmonės moka daug, mažai gaunantys - mažai), todėl ir susidaro vaizdas, kad jų mokestinė sistema baisi. Prieš porą metų skaičiau palyginimus mokesčių naštos (kiek visais būdais sumokamų mokesčių tenka vidutiniam gyventojui), tai Lietuva buvo būtent pirmoji Europoje. O Švedija buvo apatiniame trečdalyje.
Lietuva, skirtingai nuo kitų šalių, turi labai gudrių buhalterių gaują mokesčių inspekcijoje, todėl ir sugeba sudaryti melagingą įspūdį apie mažus mokesčius, pvz., skleisdama mitus, kad darbuotojas moka "Sodrai", tai ne mokestis, o draudimas, jis gi sugrįš... Nesvarbu, kad tas mokestis, pakliuvęs į investicinį fondą, grįžtų po 15 metų maždaug 4 kartus padidėjęs, o "Sodra" didžiąją dalį to mokesčio pravalgo pati. Arba kitas mitas, kad tą mokestį "Sodrai" moka darbdavys. Koks gi darbdavys, jei mokestis skaičiuojamas kiekvienam darbuotojui ir dar ir pagal atlyginimą? Arba vėl mitas, kad PVM sumoka įmonės, blablabla... Prekes perka žmonės ir gaunasi, kad kiek pinigų beišleistum, visur sufigūruoja tas PVM, tai reiškia, kad 18 procentų gautų pinigų atima valstybė. Tas pat ir su muitais, ir su įmonių mokamu pelno mokesčiu (jei įmonė sumoka mokestį, ji turi jį perkelti ant klientų, galutiniame rezultate valstybės gyventojų pečių). Va taip ir gaunasi nežmoniškos mokesčių sumos (70 procentų arba daugiau). Jei tu gauni į rankas 1000 litų, reiškia mokesčių tiesiogiai ir netiesiogiai atiduodi daugiau, nei 2000.
Pats lietuvių mentalitetas su noru nemokėti mokesčių niekaip nesusijęs: tiesiog kiekvienas, kas tik truputį bandė užsiimti verslu, žino, kad mokėti visus mokesčius - beveik neįmanoma. Tiesiog sveiku protu neįmanoma. Todėl ir vengia žmonės mokesčių. Beje, ar žinai, kad pagal LR mokesčių įstatymą, padavėjas, gaunantis arbatpinigius, užsiima individualia veikla bei turi surašyti apie gaunamus arbatpinigius savo pajamų deklaracijoje ir sumokėti mokesčius? Irgi, beje, DAUG.
O dėl naujų įmonių - dalykas paprastas: bet kuri įmonė nuo 1 iki 5 metų laikotarpį pradirba nuostolingai. Dažniausiai nuostolingas laikas siekia 2 metus. Tą laiką įmonės savininkai (steigėjai) tik investuoja į verslą, dirba į nuostolį. Bet koks apmokestinimas šiuo atveju reiškia viena: tu dirbi į nuostolį ir už tai dar turi mokėti mokesčius. Bet tai dar būtų pakenčiama, jei tie mokesčiai būtų susiję tik su apyvarta ar pelnais, bet kad dalis iš jų tiesiog statiniai, pririšti prie privalomųjų darbo vietų, etc., faktiškai - įsteigei įmonę - mokėk babkes.
Dar vienas košmaras - tai pats mokestinės sistemos sudėtingumas. Jis yra pakankamai didelis, kad joks žmogus negalėtų užsiiminėti normaliu verslu, nesamdydamas profesionalaus buhalterio mokesčiams tvarkyti. Tai irgi sukuria tam tikrą barjerą naujų įmonių kūrimui...
Ką dar pridėti? Paprasčiausia ir sveikiausia mokestinė sistema, kiek žinau, buvo prie konservatorių, pirmais keliais nepriklausomybės metais. Socialdemokratai vėliau jau pridarė visokių izdevonų ir juos buhalteriai bei finansistai tiesiog prakeikė. O Darbo Partija tik dar pablogino padėtį.
Beje, ar atkreipei dėmesį į tas deklaracijas, skirtas mokęsčių grąžinimui? Susimąstei apie prasmę? VISĄ tą informaciją Mokesčių inspekcija gauna pati, kitais kanalais. Iš firmų pardavėjų, darboviečių, etc., taigi, jokių deklaracijų jiems nereikia. Dar daugiau, dalis grąžinamų mokęsčių daug paprasčiau gali būti išvis nesumokami, tiesiog mokėjimo metu pritaikant lengvatą (pvz., specialią nuolaidą, perkant kompiuterį ar imant gyvybės draudimą). Klausimas, kam tų deklaracijų reikia? Atsakymus žinau du: 1. sukuriamos moekstininkams skirtos darbo vietos (ne mažiau kelių šimtų žmonių). 2. Dalis mokesčių negrąžinama tuo pagrindu, kad, atseit, deklaracija neteisinga ar pan.
Tai va tiek vat apie mokesčius.