Eidamas 71-uosius metus vakar mirė Nacionalinės premijos laureatas, poetas Jonas Strielkūnas.

1996-aisiais jis tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, taip pat yra gavęs V. Tamulaičio Pirmąją premiją, Jotvingių premiją už poezijos rinktinę „Praėjęs amžius“, A. Miškinio premiją už eilėraščių knygą „Ligi dvyliktos“, apdovanotas Taraso Ševčenkos fondo premija už poezijos vertimus iš ukrainiečių kalbos.
Išleisti jo eilėraščių rinkiniai „Raudoni šermukšniai“, „Vėjas rugiuos“, „Po tylinčiom žvaigždėm“, „Lapkričio medis“, „Tamsūs buvo žiedai“, „Trečias brolis“, „Žirgo maudymas“, „Tamsos varpai, šviesos varpai“, „Iš vieversio žemės: eilėraščiai Julijai, Povilui, Kostui ir kitiems geriems vaikams“, „Praėjęs amžius“, „Ligi dvyliktos, eilėraščių poema „Naktiniai sodai“ ir kiti.
Vienas iš mylimiausių mano poetų..

Gulėsiu po lempom kažin kokioj salėj tuščioj.
Gulėsiu karste arba lovoj po apklotu plonu.
Kažkas dar kalbėsis ir gers po grindim apačioj,
Kažkas reikalaus, kad šoktų, dainuotų ir plotų.

Ir šauksiu be garso, kad žmonės nemyli manęs,
Ir šauksiu, kad iltys pro lūpas jų žvėriškai kyšo.
Ir šauksiu nereikia jų lempų, jų melo ugnies,
Nereikia jau nieko, kas mus skyrė, kas rišo.

Paskui bus tylėjimas – karstas seniai jau užkaltas,
Ir šaknys – šakos apglėbę, ir amžiai praslinkę.
Ir būsiu beviltiškai vienas ir kaltas,
Kada Nebūtis bus Būties šeimininkė.

Tada prasivers sudūlėjęs silpnybių ir prietarų klodas,
Išvysiu, kaip amžinos akys ir žvaigždės virš antkapių švyti.
Ir gal dar galėsiu pakilt jūsų meile ginkluotas
Ir krintantį akmenį virš jūsų galvos sulaikyti.
(J.Strielkūnas)