Per daug nesigilinant, vos keli pastebėjimai apie tą reformą:
1. Nors ir truktų techninių specialybių, reformos esmė ne tame, kad padidinti techninių specialistų rengimą, o tik tame, kad sumažinti universitetinį išsilavinimą - spaudžiant aukštąsias mokyklas, kolegijose rengimas niekaip nėra gerinamas. T.y., jokios kalbos apie specialistų rengimo keitimą niekuo nėra susijusios su šia reforma. 2. Stojimas į aukštąsias keičiasi taip, kad ima priklausyti tik nuo mokyklos dėka gauto balo, o ne nuo specifinių sugebėjimų. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad gerus matematikos pažymius turėję mokiniai užsitikrina stojimą į dailės akademiją ar muzikos akademiją, o jų realūs sugebėjimai - nieko nereiškia. Turėsim dailininkus, nesugebančius matyti ir muzikantus, neturinčius klausos. 3. Pagrindinis, dažniausiai išsakomas argumentas, kurį pateikinėjo reformos autoriai - esą Lietuva priruošia specialistų, o jie išvažiuoja dirbti į užsienį, todėl reikia jų ruošti mažiau. Tai primena maždaug tokią situaciją, kai ūkininkas pasiskaičiavo, kad nupirktų pusė paršelių nudvesia dėl ligų, todėl nusprendė pirkti jų du kartus mažiau, kad sutaupytų. Ir, žinoma, subankrutavo. 4. Pramonininkų skleidžiami mitai apie tai, kad Lietuvai nereikia žmonių su aukštuoju, o reikia darbininkų - tai toks bullshitas, kad manau, jog išvis neverta jo nagrinėti, kaip argumento, greičiau atvirkščiai - kaip vienos iš grupių ausis plaukuotas, kurios čia kyšo. 5. Pati koncepcija, esą "kai bus pinigų, tada galėsim sau leisti..." yra silpnaprotiška. Būtent aukštas išsilavinimo lygis apsprendžia šalies konkurencingumą, jos pajamas. Mažo išsilavinimo šalys neturi jokių šansų pasaulyje. Ir Lietuvai čia dar vytis ir vytis pirmaujančias Vakarų šalis. Ir jei mano atmintis nemeluoja, tai mums ajajajaj dar kiek čia didint reikia tą išsilavinimą... 6. Švietimo "reforma" sukuria dirbtinę konkurenciją tarp aukštųjų mokyklų (o šioje srityje konkurencija reiškia tik tarpusavio vaidus, neigiamą požiūrį į tarpusavio pagalbą, keitimąsi informacija, bendrus kursus, etc.). Taigi, klausimas, ar ta konkurencija kaip nors gali pagerinti studijų kokybę? Man neteko išgirsti nei vieno argumento, kuris parodytų, jog toji krepšelių sistema kaip nors pagerintų mokymo kokybę, tad lieka daryti išvadą, jog su mokslo kokybe tai niekaip nesusiję. 7. Barjeras neturtingiesiems - tai viena iš didžiausių problemų, sukuriama per šią reformą. Esmė ta, kad visiška priklausomybė nuo mokyklinių egzaminų rezultatų garantuoja, jog įstoti į kokį universitetą kardinaliai daugiau šansų gaus tie abiturientai, kurių tėvai buvo pajėgūs investuoti į korepetitorius. Tie gi moksleiviai, kurie dėl finansinės padėties bus priversti eiti dirbti vyresnėse klasėse, ar mokytis vakarinėse ir pan. - praranda paskutines galimybes. 8. Reformos niekaip neliečia aukštųjų mokyklų studijų kokybės ir nesiima jokių priemonių, kad ta studijų kokybė kaip nors pagerėtų, tik sukelia dar vieną bardaką, kur jau ir taip yra bardakas. Įsisenėjusios problemos dėl korupcijos aukštąjame moksle, dėstytojų požiūrio į studentus, kaip į gyvulius, etc. - jos niekaip nesprendžiamos. Kaip nesprendžiamos ir problemos dėl daugelio tiesiog tragiškai, nesuvokiamai pasenusių programų ar mokymo neatitikimo specialybei. Kažkada sklandė anekdotas, kad jei Visiukai pradėtų ruošti kalbininkus, pirmus du metus pagrindinis mokymosi dalykas būtų medžiagų atsparumas. Ir ką jūs manote? Visiukai išties pradėjo ruošti humanitarus. Ir pirmus du metus pagrindinis mokymosi dalykas yra medžiagų atsparumas!
Tai tik tiek, greitosiomis surašytų pastebėjimų. Tiesą sakant, nesigilinau į situaciją, bet atrodo pokraupiai.
|