Būten taip. Arba, kaip anksčiau (dar ryškiau) būdavo - pvz., paima Elfos gamyklą, įrengimus išmeta į metalo laužą ir padaro siuvyklą. Kuri pagamina 1 procentą tos vertės, kiek gamindavo Elfa.

man rodos kol viso buvusio sovietinio turto neishnaikins kol nesibaigs imoniu "privatizavimai" uzh viena lita kaip lietuvos kuro ... tol ta pridetine verte ir naikins... gal jau sekanti karta bent kazhkiek etishkiau versla vykdys...

Tractor - verte visuomet skaiciuojama "palyginant su".
Lygiai tas pats su Elfos verte - exSSSR jos palyginamoji verte buvo didziule. Vakaru Europoje - niekine, nes visi senai ne tai, kad juostiniu, bet ir kasetiniu era buvo pergyve, ant bangos buvo CD grotuvai. CD grotuvus jau reikejo stampuot, o pas mus net know-how toje Elfoje apie juos nebuvo, ka jau kalbet apie nauju produktu R&D. O ir suvokimas kas ir prie ko buvo minimalistinis. Lygiai panasiai su Vilma, kai vietoje magnetafonu rozetes eme gamint.
O kur dar visokie sertifikavimai...
Panevezio ekrano ir Vilniaus Vingio zlugimas man taip pat savaime suprantamas - jie paprasciausiai gamino pasenusi produkta ir buvo galima tik spekuliuot kada ateis diena X. Snaige isplauke - tai milziniskas jos vadovu nuopelnas islaviruojant tokio mastelio transformacijose. O ir preke gerokai reikalingesne/butinesne namu ukyje. Nebuvo pas mus verslo orientacijos i namu uki. Ir gana negreit susigaudyta buvo.

Bet_kas, Elfos produkcijoje magnetofonai sudarė vargiai kokį procentą vertės. O produkcija buvo eksportuojama į visą pasaulį. Labai nustebtum, pamatęs tų laikų Elfos elektros variklius vokiškose staklėse Problema su tokiom įmonėm buvo ta, kad pardavimai vykdyti centralizuotai, per Maskvą. Ir, suirus SSRS, visi pardavimų kanalai momentaliai užsilenkė, vietiniai gi funkcionieriai net nepagalvojo, kad pirkėjų reikia ieškoti - buvo pripratę prie to, kad pirkėjai turi patys juos susirasti, ateiti su kyšiais ir tada dar laukti eilėje Tai ir baigė tuo, kad galų gale siuvyklą įrengė, o šimtų milijonų vertės įrangą pridavė į metalo laužą. Tarp kitko, ta pati vadovybė Elfoje iki šiol - užeitum pas juos, tai pzpzpz, sovietmečio oazė, su visais atributais - ir krūva telefonų pas direktorių ant stalo, ir sekretorė su didžiuliu komutatorium, sauganti jį nuo žmonių, tik tiek kad šitos visos vertybės jau gerokai apšiurusios.

Tokio tipo bėdos ištiko daugumą įmonių, tik nedaugelis įstengė visokiais būdais atsilaikyti. O Snaigė - taip, sugebėjo kažkaip greitai susiprasti, kas yra pirkėjas, o kas - pardavėjas.

Vilniaus Vingio ir Panevėžio Ekrano atvejai - kiek kitokie, ten buvo kai kurių specifikų labai įdomių.

Tractor, zinau siek tiek ir apie variklius. Varikliai ten elementarus, o dedami i vokiskas stakles nes sovietmeciu zaliavos kainavo centus, tai ir varikliai pigus gaudavos. Kai zaliavos pabrango - varikliai tapo nekonkurencingi (stabilus del savo mases vietoje stabilus is projektavimo&apdirbimo tikslumo, tiesiog mase kompensuodavosi netikslumai). Net Lietuviska Snaige gi praktiskai iskart prie Elektroliukso varikliu ir kompresoriu (katruos Mazeikiuose gamino) perejo.

Bet_kas, pagrindinė kainos dalis pas variklius yra darbo jėga ir įranga/technologija. Ne žaliavos.

Problema buvo galvose, o ne kažkur išorėje.

visi zhinom koks sovietiniais laikais darbo nashumas budavo.... daugiau negu puse darbininku alkashai ir tinginiai.... tai ten su visom naujausiom technologijom nieko nebutu pakeite.... dabar jau naujesne karta atsiranda darbininku ir kitoks pozhiuris i darba ir valdymas progresyvesnis lyginant su senuoju viskas ieina ir zhaliavos ir technologijos ir zhmogishkasis faktorius ....

Dar kartą pasikartosiu: problemos - galvose. Netgi alchašizmas, darbo simuliavimas bei vagystės - irgi.