Bet_kas, Elfos produkcijoje magnetofonai sudarė vargiai kokį procentą vertės. O produkcija buvo eksportuojama į visą pasaulį. Labai nustebtum, pamatęs tų laikų Elfos elektros variklius vokiškose staklėse
Problema su tokiom įmonėm buvo ta, kad pardavimai vykdyti centralizuotai, per Maskvą. Ir, suirus SSRS, visi pardavimų kanalai momentaliai užsilenkė, vietiniai gi funkcionieriai net nepagalvojo, kad pirkėjų reikia ieškoti - buvo pripratę prie to, kad pirkėjai turi patys juos susirasti, ateiti su kyšiais ir tada dar laukti eilėje
Tai ir baigė tuo, kad galų gale siuvyklą įrengė, o šimtų milijonų vertės įrangą pridavė į metalo laužą. Tarp kitko, ta pati vadovybė Elfoje iki šiol - užeitum pas juos, tai pzpzpz, sovietmečio oazė, su visais atributais - ir krūva telefonų pas direktorių ant stalo, ir sekretorė su didžiuliu komutatorium, sauganti jį nuo žmonių, tik tiek kad šitos visos vertybės jau gerokai apšiurusios.
Tokio tipo bėdos ištiko daugumą įmonių, tik nedaugelis įstengė visokiais būdais atsilaikyti. O Snaigė - taip, sugebėjo kažkaip greitai susiprasti, kas yra pirkėjas, o kas - pardavėjas.
Vilniaus Vingio ir Panevėžio Ekrano atvejai - kiek kitokie, ten buvo kai kurių specifikų labai įdomių.