A.Bumblauskas: kova dėl Vilniaus buvo pilietinis konfliktas http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=18950675

Ka manote apie tarpukario bajoru vaidmeni? ar ne per daug p. Bumblauskas juos sureiksmina? Ar cia delfi interpretacine klaida?

Perkopijuoju tą straipsnį - paprasčiau bus diskutuoti

A.Bumblauskas: kova dėl Vilniaus buvo pilietinis konfliktas
Eglė Digrytė, http://www.DELFI.lt
2008 spalio mėn. 20 d. 22:10

Praėjusio amžiaus pradžioje kilęs ginčas dėl Vilniaus buvo ne Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai, o pilietinis konfliktas tarp dviejų istorinių tradicijų – vadinamųjų jaunalietuvių ir senalietuvių, taigi generolas Lucjanas Żeligowskis galbūt buvo ne okupantas. Taip pirmadienį tarptautinėje konferencijoje Seime teigė prof. Alfredas Bumblauskas, paraginęs lietuvius permąstyti savo požiūrį į savo bei kaimynų santykius ir atsisakyti stereotipų.

Šia konferencija buvo paminėta Abiejų Tautų tarpusavio įžadų paskelbimo diena. Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymu, priimtu 1791 m. spalio 20 d., Žečpospolita liko federacinio pobūdžio respublika. Dokumente, kuris laikomas tų pačių metų gegužės 3 d. priimtos Konstitucijos pataisa, Lietuva ir Lenkija buvo įtvirtintos kaip lygiavertės partnerės.

Polonizacija – dėl per vėlyvo krikšto

Savo pranešime „Dar kartą apie Lietuvos ir Lenkijos amnezijas“ A. Bumblauskas keletą kartų pažymėjo, kad visų pirma lietuviams, tačiau ir lenkams reikėtų atsisakyti kai kurių stereotipų apie praeitį.

Įvairialypis požiūris į Lietuvos istoriją atsispindi net svarstant, kada prasidėjo mūsų šalies nuosmukis. Tautinio atgimimo šauklių Simono Daukanto ir Jono Basanavičiaus manymu, tai atsitiko XIV a. pabaigoje po Lietuvos krikšto, kuris esą buvo kolonizacijos pradžia. Tautinio atgimimo dainius Maironis minėjo Vytauto Didžiojo mirtį 1430 m., o bene reikšmingiausias tarpukario istorikas Adolfas Šapoka – 1569 m. pasirašytą Liublino uniją.

Pasak A. Bumblausko, kažkuriuo momentu Lietuva „užmigo“ ir pramiegojo XVII-XVIII a. istoriją su Vilniaus baroku, Vilniaus universitetu ir Gegužės 3-iosios Konstitucija, o atsibudo tik XIX a. pab. Dėl to poros amžių istorija tapo svetima, o Konstitucijos priešininkai su Vilniaus vyskupu Ignotu Masalskiu priešaky netikėtai tapo patriotais, gynusiais Lietuvos valstybingumo likučius.

Tautinio atgimimo antilenkiškumas sovietmečiu buvo priimtinas, kaip ir bet koks antikatalikiškumas bei antivakarietiškumas. Reikėjo palaukti rašytojo Tomo Venclovos, kuris gyvendamas emigracijoje 1977 m. pradėjo susirašinėti su Czesławu Miłoszu, peržiūrėti dviejų tautų santykių vertinimą ir sklaidyti senus lietuvių istorinės sąmonės mitus bei stereotipus apie negatyvų lenkų vaidmenį Lietuvos istorijoje.

A. Bumblausko teigimu, revoliucija įvyko prof. Edvardo Gudavičiaus dėka – jis pareiškė, kad ne krikštas nulėmė Lietuvos polonizaciją, o per vėlyvas krikštas. Lenkija esą buvo vienintelis šansas mūsų šaliai patekti į Vakarų civilizaciją.

„Lenkija buvo Lietuvos mokytoja. Lietuvos nelaimė buvo, kad ji neturėjo laiko ir galimybių kultūriškai prasiskverbti giliau į Europą, ir europeizacija dažnai baigdavosi sulenkėjimu“, - kalbėjo istorikas.

Anot jo, E. Gudavičius pasiūlė XVII-XVIII a. traktuoti ne tik kaip valstybingumo nuosmukio, bet ir kaip civilizacijos pažangos laiką. Tuomet atsirado pagrindas lenkiakalbę bajoriją laikyti integralia Lietuvos dalimi ir atsivėrė kelias Gegužės 3-iosios Konstitucijai.

1920 m. sutartis su sovietais – gėda Lietuvai

Liubline 1569 m. sukurta reali unija ir atsiradusi Abiejų Tautų Respublika nepanaikino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) savarankiškumo. Gegužės 3-iosios Konstitucijoje buvo kalbama apie du subjektus. Net XVIII a. Varšuvos karalių pilyje kabėjusiame žemėlapyje LDK ir Lenkija buvo vaizduojamos kaip lygiavertės valstybės – jas skyrusi siena buvo nupiešta tokio paties storio, kaip išorinė. Tuomečiuose šaltiniuose Abiejų Tautų Respublika buvo vadinama un état confédéré“ (pranc. konfederacine valstybe).

Vis dėlto XIX-XX a. lenkų istorinėje mintyje vienas iš šios „santuokos“ partnerių dingdavo. Abiejų Tautų Respublika virto Lenkijos respublika, o LDK – lenkų ir rusų civilizacinių misijų kovos arena. Laikotarpis iki Liublino unijos buvo vadinamas Polska Jagiełłonów (lenk. Jogailaičių Lenkija), o vėlesnis – Rzeczpospolita Polska (lenk. Lenkijos Respublika). Taigi ginčijamasi buvo tik dėl to, nuo kada Lietuva nebebuvo istorinis subjektas – nuo 1385 m. Krėvos sutarties ar nuo Liublino unijos.

Visa tai akademiškai į formulę suvedė Aleksandras Brückneris (esą viskas, kas Lietuvoje yra civilizacija, yra lenkų civilizacija), o politiškai – Romanas Dmowskis ir endekai, politinė grupė, siekusi grynai tautinės lenkų valstybės. Šiems Vilnius buvo ne LDK sostinė, o kresai – Lenkijos pakraščiai.

Jų oponentas maršalas Józefas Piłsudskis siūlė federaciją su Lietuva, Baltarusija ir Ukraina, o 1919 m., išvijęs bolševikus iš Vilniaus, „buvusios LDK gyventojus“ sveikino teigdamas, kad su lenkų kariuomene „neša laisvę ir nepriklausomybę“.

Šis lenkų karo ir politikos veikėjas svariai prisidėjo prie Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Jam būnant Lenkijos valstybės viršininku, Vilniaus kraštas buvo prijungtas prie šios šalies.

J. Piłsudskis, kurio trys iš keturių senelių buvo iš Žemaitijos, esą iki paskutinės sekundės nenorėjo karo su Lietuva. Čia iš jo buvo reikalaujama garantijų, kad endekai nenugalės. Maršalas to negalėjo garantuoti, todėl derybos sužlugo, o tautininkai nugalėjo tiek lenkų, tiek lietuvių pusėje.

Atsirado ir bolševikų faktorius. 1920 m. Lietuva sutartyje su Sovietų Rusija prie antro straipsnio paliko slaptą protokolą, pagal kurį, sovietams kariaujant su Lenkija, Raudonosios armijos įžengimas nebus laikomas mūsų šaliai priešišku aktu. „Tai yra gėda Lietuvos istorijai, - teigė A. Bumblauskas. – Lietuvių nacionalizmui R. Dmowskis ir J. Piłsudskis buvo baisesni nei (sovietų maršalai) Michailas Tuchačevskis ir Semionas Budionas! Tą reikia vieną sykį drąsiai pasakyti ir atsiprašyti Lenkijos visiems laikams“.

Patys lenkai kartais kritiškai atsiliepia apie federalizmą – štai Juliuszas Mieroszewskis dar 1974 m. teigė: „Negalime laikytis pozicijos, kad kiekviena didžiarusiška programa yra imperializmas, o lenkų rytų programa – ne imperializmas, o tik pakili „Jogailaičių idėja“ Pastaroji tik lenkams neturi nieko bendro su imperializmu, o lietuviams, ukrainiečiams ir baltarusiams tai yra gryniausia lenkų imperializmo forma. Prieš dešimtmetį Jerzy’is Giedroycas pripažino, jog „Lenkiją vis dar valdo du karstai (…) – J. Piłsudskio ir R. Dmowskio”.

Dėl Vilniaus praradimo kalti visi

XIX a., formuojantis moderniai visuomenei ir tautai, polonizacija gilėjo. Dalis lietuvių bajorų pradėjo tapatinti save su lenkais, tačiau nemažai jų siejo save su Lietuva, bandė derinti abi savimones ir vadino save senalietuviais, istoriniais arba mickevičiniais lietuviais. Lenkų istorikai tuometėje Lietuvoje matė dvi tautas.

Pagal senosios Lietuvos sampratą, anot profesoriaus, lietuvis buvo tas, kuris gynė laisvę ir vadovavosi Lietuvos Statutu – apie lietuvių kalbą nebuvo užsimenama. Tuo metu jaunoji Lietuva buvo tie, kurie kalbėjo lietuviškai, gynė nepriklausomybę ir stiprybės sėmėsi iš XIV a. Ši tapatybė buvo paremta gynybinėmis ir separatistinėmis tendencijomis, ji norėjo atsispirti nuo lenkiakalbės kultūros, turėjo antilenkišką ir antivakarietišką pobūdį.

„Vadinasi, mes ne viską matome XX a. pr. konflikte dėl Vilniaus, - pažymėjo A. Bumblauskas. – Jei dvi tautos susiginčijo dėl Vilniaus, vadinasi, tai buvo ne tiek Lenkijos-Lietuvos konfliktas, kiek pilietinis konfliktas tarp yra dviejų istorinių tradicijų – jaunalietuvių ir senalietuvių. Tokiu atveju lietuviams reikia permąstyti, ar L. Żeligowskis buvo okupantas? Gal ne okupantas, o senalietuvių karvedys, tiesa, padėjęs Vilniui integruotis į Lenkiją?“

Lenkų generolas L. Żeligowskis 1920 m. spalį užėmė Vilnių, paskelbė Vilniaus krašto nepriklausomybę ir sudarė sąlygas prijungti jį prie Lenkijos.

Istoriko manymu, anuomet klydo visi. Senalietuviai nesuprato jaunalietuvių siekių susigrąžinti lietuvių kalbą ir atsisakius Lietuvos idėjos bei susidėjus su Lenkija spręsti modernios visuomenės socialines problemas. Anot Stanislawo Mackiewicziaus Cato, lietuvių bajoriją apgavo politinis jausmas – „anų laikų visuomenės struktūroje nebuvo tikresnių lietuvių už Radvilas viršuje ir Mickevičius apačioje“, o tie, kurie sakėsi esą lenkai, nebuvo tokie kolonizatoriai kaip anglai Indijoje ar vokiečiai Latvijoje.

Tuo metu jaunalietuviai atmetė senalietuvių rūpesčius dėl lenkų kalbos, o savo griežta antilenkiška pozicija nustūmė juos į lenkų glėbį ir pavertė „svetimais“, ne Lietuvos lenkais. Dėdamiesi su bolševikais jie nesuprato J. Piłsudskio vaidmens juos sustabdant – be to vargu ar būtų išlikusi Lietuvos valstybė, o Vilnius jau 1920 m. galėjo tapti dar vienos sovietinės respublikos sostine.

„Man regis, nevėlu lietuviams prisiminti gėdos jausmą dėl koketavimo su bolševikais“, - pažymėjo A. Bumblauskas.

Savo ruožtu jaunalenkiai – jaunalietuvių atitikmuo – esą egoistiškai įsivėlė į ginčą dėl Vilniaus, Lietuvos ir abiejų kalbų ateities, taip užaštrindami konfliktą ir privesdami prie ginklų.

Profesoriaus žodžiais, lietuviai buvo prikūrę paramokslinių istorinių koncepcijų, kurios gimdė selektyvų požiūrį į praeitį ir reiškė didelės dalies senosios Lietuvos tradicijų atsisakymą.

Istorikas priminė prelato Mykolo Krupavčiaus pasasakotą istoriją – jo tėvai žinojo tik tiek, kad kažkada Lietuva turėjo karalių, o Vytauto Didžiojo portretą jis pamatė pas kaimyną totorių: „Štai kas buvo išlaikę istoriją. Valstiečiai ją kūrė iš naujo. Visa istorija buvo virtusi Čiurlionio pasaka. Šiandien gyvename tarpukario Lietuvos istorija. Tai – ne tik Čiurlionio pasaka, bet ir herojų, kunigaikščių. Ji kol kas muziejinė, nes buvo nutrūkusi. Mes buvome užmigę ar numirę“.

Taigi, pirmiausiai noriu pastebėti, kad jau kažkur mes diskutavome ta tema. Išties, kaip kitaip paaiškinsi Adomo Mickevičiaus pasakymą - "Litwa, otcyzna moje"?

Galiu priminti dar vieną faktą - Pilsudskio užimtas Vilniaus kraštas pačios Lenkijos gan ilgai buvo laikomas ne kaip Lenkijai priklausoma teritorija, o kaip svertas, kuriuo buvo bandoma įtikinti Lietuvą įsijungti konfederacijon.

Šiaip tik noriu pastebėti, kad Bumblauskas labai menkai teužkabino vieną dalyką - carinės Rusijos vykdytą rusinimo politiką, kuria buvo diskriminuojami lenkai, bet kartu ir skatinami nesutarimai tarp lenkų bei lietuvių - pagal tuometinę valdžios versiją esą lietuviai buvo rytų slavai, artimi rusams (žr. kad ir A. Puškino eilėraštinius politinius kliedesius).

Dar vienas, išvis neužkabintas dalykas - tai dabartinė Baltarusija. Pagal paskutiniu metu kylančias teorijas, ana šalis - irgi panašaus į mus likimo, tik kad turėjusi kitą kalbą ir lygiai taip pat dirbtinai išskirta caro valdininkų, nors kultūriškai - tai tie patys lietuviai, kalbantys kita kalba - labai panašus reiškinys, kaip ir Bumblausko minimi lietuviai, kalbantys lenkiškai.

Žodžiu, manau, kad truputį einam link tiesos

Prie visos pagarbos profesoriui, derėtų atkreipti dėmesį į neabejotinai svarų Alfredo Bumblausko indėlį tyrinėjant, vadinkime, - Lietuvos "senovės" ir "viduramžių" laikotarpius, didelis nuopelnas studijose apie lietuvos didikus, valdovus irgi kunigaikščius, per daug neišskiriant bajorijos, tačiau "naujieji" ir "naujausi laikai" - nėra profesoriaus "arkliukas" (čia daugiau pasireiškia A. Kasperavičius, L. Truska ir kt.) Suprantama, kad Lietuvos "sulenkėjimo" klausimas eina savotiška istorine šalies raidos ašimi, tačiau nepamirškime ir kitų, kiek mažiau žinomų istorikų svarstymų, kad su lig naryste ES, Lietuva ir Lenkija atsiduria jau trečiojoje unijoje, todėl įvairios spekuliacijos, ištraukiamos ir argumentuojamos istoriniu kontekstu, vargiai ar turės teigiamos įtakos draugiškų dvišalių sąntykių palaikymui. Prisiminkime ir tą vadinamąjį "lenkiškąjį mesionizmą" Lietuvos atžvilgiu, čia aptiksime ir nemažai vis dar opių problemų (nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą vilniaus apskrityje, lenkiškų pavardžių rašyba ir galų gale - J. Pilsudskio širdis Vilniuje...) turėkime omeny ir tai, kad Lietuvoje vis dar prieštaringai vertinama ir gegužės 3 - osios Konstitucija, todėl prof. A. Bumblausko įžvalgos čia atrodo savotiškai kompetetingomis ir aktualiomis...

Šiaip prof. Bumbliauskas, man yra autoritetas. Daug jo minčių, nuomonių sutampa su mano pasaulėžiūrą. Jeigu jis taip tvirtina, reiškia, ne šiaip sau, nes kad teigti tokius teiginius, reikėjo nemažai pasiknisti įvairiuose archyvuose, išstudijuoti tų laikų pasaulėžiūrą, mentalitetą, t.t.
Dėl belorusų, tai manau tractor, "zagnul". Jie yra slavai, nežinau, ar pagal kraują, bet pagal vidinį mentalitetą, tikėjimą (nors yra nemažai katalikų), savęs supratimą, t.t. Jie save laiko slavais, ir nereikia jų lietuvinti, kaip Lietuvos lenkus.

Balvonai, šitą teoriją aš kažkada perskaičiau viename baltarusių puslapyje, jei ką

Matai, kalbant apie baltarusius, tenka susidurti su tokiu faktu, kad kaip tam tikra identitetą turinti tauta jie pastebimi tik nuo XIX a., o ir tai, daugiau cariniuose leidiniuose, kur vėlgi nelabai išskiriami nuo lietuvių - daugelis lietuvių (lietuvių pagal dabartinį supratimą) būdavo užrašomi baltarusiais, jei tik nors žodelį sušvebeldžiuodavo rusiškai. Persikloja ir istorinės Lietuvos bei Baltarusijos žemės - Gardinas, Brasta, Lyda - istoriniai lietuviški miestai, "baltarusiška" Radvilų giminė, buvusi kraštutiniais Lietuvos patriotais, Didžiulė Minsko reikšmė Lietuvos istorijoje, galų gale, senoji slavų kalba, naudota LDK raštuose, etc.. Galime pastebėti ir komiškus gyventojų surašymus, kur keliasdešimt procentų Vilnijos gyventojų caro laikais būdavo užrašomi baltarusiais, prie lenkų - lenkais, o prie lietuvių - lietuviais (gan akivaizdus tautinio saviidentiteto nesusiejimas su kalba). Todėl daugelis šiuolaikinių baltarusių istorikų pažymi, kad bent iki pat XVIII amžiaus vargu, ar galime kalbėti apie tai, kad baltarusiai ir lietuviai buvę dviem atskirom tautom - abiem kalbom kalbantys buvo dalinai praradę savo identitetą, išstumtą lenkiškojo, neturėjo aiškių skiriamųjų ribų (prisiminkime, kad tais laikais kalba nebuvo tapusi esminiu skiriamuoju tautų bruožu). Vėlgi, galim prisiminti ir tai, kad Baltarusijoje dominavo unitų banyčia, kuri po Respublikos išdalinimo buvo prievartinai skaldyta ir priskirta pravoslavų. Būtent todėl ir keliama versija apie tai, kad bent tam tikrame periode (XIV-XVIII a.a.) galima kalbėti apie vieną - LDK lietuvių tautą, kalbėjusią dviem - baltarusių ir lietuvių (neretai vadinamų žemaičiais - žmudinais, жмудзины, жямаиты) kalbomis. Pačių dviejų tautų išsiskyrimą galim sieti su carine skaldymo politika, kai po sukilimų Rusijos valdžia ėmė ieškoti priemonių tam, kad nuslopinti pasipriešinimą politiniais būdais - taip visi lietuviai buvo priskirti slavams, o slaviškai kalbantys (dab. baltarusiai) - vadinami vakarų rusais, teigiant, esą jie neturi nuosavos kalbos, o tik rusų kalbos dialektą.

Žinau aš, tų teorijų yra daug. Dar paminėtinas toks faktas, kad LDK tikrai nebuvo jokio skirtumo tarp lietuvių ir belorusų. Kai klausdavo kas tu toks atsakydavo: lenkų/katalikų tikėjimo - lietuvis, rusų/bizantijos tikėjimo - belorusas. Ir vieni ir kiti save laikė vienodai lygus LDK pavaldiniais. Veliau prasidėjo religiniai nesusipratimai (vis dėl tos pačios politikos ), tada ir atsirado Unitai - tie patys stačiatikiai, tik pavaldus Romos popiežiui. Pataisysiu tave dėl to, kad unitų dauguma buvo ir yra Ukrainoje. Belorusijoje unitų nėra, arba yra labai nedaug, aš asmeniškai negirdėjau kad butų, o tikslios informacijos neturiu. Ukrainoje Unitų pilną, ten prie kiekvienos unitų bažnyčios pastatyta stačiatikių cerkvė, vėl dėl tos pačios politikos . Unitų tikėjimas labai paplitęs vakarų Ukrainoje.

Po Respublikos padalijimo, kiek atsimenu, carinė valdžia visus unitus vertė pereiti į stačiatikybę. Ukrainoje tai sekėsi sunkiai, tuo tarpu Baltarusijoje - pavyko.

O dėl tavo minėto skirstymo į tautą pagal tikėjimą - jis būtent cariniais laikais ir atsirado. Nors irgi sąlyginai - vėliau dalis buvo priskiriama ir neatsižvelgiant į tą tikėjimą.