Kristi, valstybės nestabilumo ir netgi žlugimo požymių - tiesiog galybė. Tai ir patologiškai nesveika mokestinė/biurokratinė sistema, sukurta (kitaip nesugebu paaiškinti) tyčiniam smulkaus verslo žlugdymui, ir socialinė bei mokslo politika (sodros lėšas - deginti, o švietimo sistemą - marinti badu), emigracijos ir pilietybės klausimai (ar žinai, kad netgi dipmisijose esantys Lietuvos piliečiai turi klaikias problemas, jei vaikas gimsta užsienyje?), ir absoliuti į seimą išrinktų deputatų politinė impotencija, ir plačiai nuskambėjęs, bet iki šiol nesutvarkytas, o tik nutylėtas saugumo departamento skandalas, ir, galų gale, paskutinis 31 seimo nario akibrokštas, bandant tiesiog paraližuoti Lietuvos galimybes gintis karo atveju. Tokių pavyzdžių - daugybė, tokia daugybė, kad apie tai norom nenorom tenka kalbėti, kaip apie sisteminį reiškinį. T.y., kaip apie pačios giluminės valstybės funkcijos žlugimą.
Ko išties mums reiktų - tai serijos tikslingų ekonominių, politinių ir socialinių reformų, tačiau aš manau, kad esant dabartiniam politiniam liūnui, jos iš principo yra neįgyvendinamos, nes kiekvienai iš tų reformų priešinasi didžioji bet kurios valdžios dauguma. Ir tas reformas gali padaryti tiktai gan diktatoriškas, gan ilgalaikis ir tikslingai veikiantis režimas, gebantis besipriešinančias politines jėgas tiesiog nuslopinti.
Aišku, net jei ir padarytume prielaidą, kad bent principinės diktatūros galimybės yra, visvien lieka atviru klausimas - kas pas mus galėtų tapti tokiu diktatoriumi? Aš manau, kad greičiausiai niekas :-/ Kita vertus, tenka pastebėti ir tai, kad dabartinė situacija - tai toks liūnas, kuriame jokia diktatūra tiesiog negali atsirasti.
|