Straipsnis iš 1937 metais leisto žurnalo "Mūsų Vilnius" Nr. 1-2
ADOLFAS NEZABITAUSKAS
Amžinieji Vilniaus argumentai
Mūsų tarpe yra ir tokių inteligen-tų. kurie Vilniaus klausimą linkę
laikyti grynai romantišku lietuvių tautos svajojimu. Negalima
tokių žmonių smerkti, nes tai yra nors retas, bet jų asmeniškas
įsi-tikinimas. Matuodami Vilniaus klausimui politiškai išspręsti
reikalingus jėgų santykius, tokie žmonės vaduojasi realiais
išskaičiavimais. Jau jiems gana to, kad sugretina 30 su viršum
milijonų lenkų valstybę su 2,5 milijonu lietuvių. Iš tokio sugretinimo
pagal juos išeina labai aiški neigiama išvada: Nieko nuostabaus, kad
tokie žmonės į visą plačiąją Vilniaus vadavimo akciją žiūri kaip į tam
tikrą priemonę kartkartėmis žmonių masėms ta kryptimi nukreipti.
Tai yra tik vadinamų realistų nuomonė, kuri tesiskaito tik su
realiosios jėgos santykiais. Vilniaus klausimas gi yra to pobūdžio
problema, kuriai realieji jėgų santykiai mažiausiai tesveria.
Nereikia tureli kažkokios salamoniskos išminties, kad suprastum,
jog pasaulyje niekados negali išnykti teisės dėsniai. Šie dėsniai
yra amžinieji Vilniaus argumentai, kurių negali išbraukti iš gyvenimo
jokia realioji jėga ir prievarta, šiaip ar taip pagalvosime, bet
tautų santykiuose teisė ir teisingumas niekados negalės visiškai
išnykti. Priešingai — tai reikštų galą visai pasaulio civilizacijai
ir kultūrai. Gali visados būti laiko tarpų, kuriais tie teisės ir
teisingumo dėsniai vienoje ar kitoje vietoje laikinai yra paminami
po kojų, tačiau jų moralinė galia yra amžina. Jie vėl atsitiesia ir
išlygina tautų santykius, teisė ir teisingumas vėl atgauna savo svorį.
Kitaip būti negali, nes to reikalauja žmonijos kultūra ir
civilizacija.
Nėra jau reikalo čia beaiškinti, kas Lietuvai ir lietuvių tautai yra
Vilnius. Jis taip yra susijęs su mūsų istorija, atgimimu ir kultūra,
kad be jo Lietuva nėra visai baigta valstybe, visai kultūriškai ir
istoriškai susiformavusi tauta. Kai tik mes imame studijuoti kurį
platesnį savo tautos ir kultūros klausimą, tuojau iškyla Gedimino
sostinės pilis ir mūrai, noriu pasakyti, tas nenutraukiamas ryšys,
kuris Lietuvą ir lietuvių tautą sieja su Vilnium. Su tokiu pat
reiškiniu susitinka ne tik lietuviai, bet ir svetimieji, kurie tik
tiria tokius ir panašius klausimus. Tas mūsų tautos giminingumas su
Vilnium yra amžinoji mūsų teisė į Vilnių. Juo mūsų tauta darosi
tautiškai stipresnė, kultūriškai grynesnė, juo mūsų valstybė artėja
į didesnį tobulumą, tuo Vilniaus amžinieji argumentai pasirodo
ryškesne forma, juo mūsų teisė į Vilnių darosi suprantamesnė ir
prieinamesnė ne tik mums patiems, bet ir visam kultūringajam
pasauliui. Vadinasi, lietuvių tauta su Vilnium yra surišta bendro
istorinio likimo, kuris iškreipiamas ir žalojamas tegali būti tik
praeinančių gyvenimo sūkurių ir nukrypimų nuo tautų santykių pamatuose
padėtų teisės ir teisingumo dėsnių, Gal būt, ta aplinkybė, kad be
Vilniaus nėra baigtos Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos kultūros
pilnutėlio išvystimo, leidžia mums drąsiai žiūrėti į Vilniaus klausimo
ateitį. ....
(tesinys)