"Darbas" 1939 11 12

"Darbas" 1939 11 12

"Darbas" 1939 11 12

Prof.St.Šalkauskio straipsnis žurnale "Mūsų Vilnius" 1937 Nr. 1-2

<PROF. ST. ŠALKAUSKIS
Vilniaus atvadavimas ir tautinio mūsų gyvenimo problemos

- 1. Tautinio organizmo pastangos už­gydyti centrinę savo žaizdą.
— 2. Svar­biausios Vilniaus atvadavimo problemos.
— 3. Valstybinio ir visuomeninio gyve­nimo nustatymas į Vilniaus atvadavimą.
— 4. Tautinės kultūrinės kūrybos nusta­tymas Į Vilniaus problemos sprendimą.
— 5. Baigiamoji santrauka.
kiekvienas pažeistas organizmas savaime sutelkia visas savo pa­stangas į žaizdos gydymą, ir juo žaizda yra didesnė, juo labiau šitos pastangos yra koordinuojamos vienam tikslui. Ne kitaip turi būti ir su visuomeniniais organizmais, nors čia sąmonin­gas žmonių veikimas kartais gali nukrypti nuo svei­ko instinkto. Todėl tai, kas yra faktiškas dėsnis or­ganiniame gyvenime, čia turi būti sąmoningai prisi­imamas principas, kuris turėtų vadovauti visam tau­tiniam, visuomeniniam, valstybiniam veikimui.
Niekas iš sąmoningų lietuvių neabejoja, kad Vilniaus atplėšimas nuo Lietuvos kūno yra tokia žaizda mūsų tautiniame, visuomeniniame ir valstybi­niame gyvenime, kuri ardo mūsų tautinį integralitetą, neleidžia susidaryti Lietuvoje tikslingai ekono­minei ir geopolitinei visumai ir paverčia mūsų vals­tybę neatbaigta valstybine nuotrupa be platesnės perspektyvos ir be ryškiai išreikštų sintetinių isto­rinių tradicijų. Ar galėtų būti kitaip su kraštu, ku­ris neteko savo sostinės, kurtos ilgomis viso krašto pastangomis ir simbolizuojančios kultūrines, istori­nes ir šiaip dvasines tradicijas? Žodžiu tariant, toji širdis, kurią maitino visas kraštas, ir kuri skleidė gaivinamąją srovę į visas jo dalis, yra rimtai pažeis­ta, apnuoginta ir įsiurbiama į kito organizmo orbitą. Kruvina mums žaizda ir skaudi tragedija! > ...

Visas straipsnis

Straipsnis iš 1937 metais leisto žurnalo "Mūsų Vilnius" Nr. 1-2

ADOLFAS NEZABITAUSKAS

Amžinieji Vilniaus argumentai

Mūsų tarpe yra ir tokių inteligen-tų. kurie Vilniaus klausimą linkę
laikyti grynai romantišku lietuvių tautos svajojimu. Negalima
tokių žmonių smerkti, nes tai yra nors retas, bet jų asmeniškas
įsi-tikinimas. Matuodami Vilniaus klausimui politiškai išspręsti
reikalingus jėgų santykius, tokie žmonės vaduojasi realiais
išskaičiavimais. Jau jiems gana to, kad sugretina 30 su viršum
milijonų lenkų valstybę su 2,5 milijonu lietuvių. Iš tokio sugretinimo
pagal juos išeina labai aiški neigiama išvada: Nieko nuostabaus, kad
tokie žmonės į visą plačiąją Vilniaus vadavimo akciją žiūri kaip į tam
tikrą priemonę kartkartėmis žmonių masėms ta kryptimi nukreipti.
Tai yra tik vadinamų realistų nuomonė, kuri tesiskaito tik su
realiosios jėgos santykiais. Vilniaus klausimas gi yra to pobūdžio
problema, kuriai realieji jėgų santykiai mažiausiai tesveria.
Nereikia tureli kažkokios salamoniskos išminties, kad suprastum,
jog pasaulyje niekados negali išnykti teisės dėsniai. Šie dėsniai
yra amžinieji Vilniaus argumentai, kurių negali išbraukti iš gyvenimo
jokia realioji jėga ir prievarta, šiaip ar taip pagalvosime, bet
tautų santykiuose teisė ir teisingumas niekados negalės visiškai
išnykti. Priešingai — tai reikštų galą visai pasaulio civilizacijai
ir kultūrai. Gali visados būti laiko tarpų, kuriais tie teisės ir
teisingumo dėsniai vienoje ar kitoje vietoje laikinai yra paminami
po kojų, tačiau jų moralinė galia yra amžina. Jie vėl atsitiesia ir
išlygina tautų santykius, teisė ir teisingumas vėl atgauna savo svorį.
Kitaip būti negali, nes to reikalauja žmonijos kultūra ir
civilizacija.
Nėra jau reikalo čia beaiškinti, kas Lietuvai ir lietuvių tautai yra
Vilnius. Jis taip yra susijęs su mūsų istorija, atgimimu ir kultūra,
kad be jo Lietuva nėra visai baigta valstybe, visai kultūriškai ir
istoriškai susiformavusi tauta. Kai tik mes imame studijuoti kurį
platesnį savo tautos ir kultūros klausimą, tuojau iškyla Gedimino
sostinės pilis ir mūrai, noriu pasakyti, tas nenutraukiamas ryšys,
kuris Lietuvą ir lietuvių tautą sieja su Vilnium. Su tokiu pat
reiškiniu susitinka ne tik lietuviai, bet ir svetimieji, kurie tik
tiria tokius ir panašius klausimus. Tas mūsų tautos giminingumas su
Vilnium yra amžinoji mūsų teisė į Vilnių. Juo mūsų tauta darosi
tautiškai stipresnė, kultūriškai grynesnė, juo mūsų valstybė artėja
į didesnį tobulumą, tuo Vilniaus amžinieji argumentai pasirodo
ryškesne forma, juo mūsų teisė į Vilnių darosi suprantamesnė ir
prieinamesnė ne tik mums patiems, bet ir visam kultūringajam
pasauliui. Vadinasi, lietuvių tauta su Vilnium yra surišta bendro
istorinio likimo, kuris iškreipiamas ir žalojamas tegali būti tik
praeinančių gyvenimo sūkurių ir nukrypimų nuo tautų santykių pamatuose
padėtų teisės ir teisingumo dėsnių, Gal būt, ta aplinkybė, kad be
Vilniaus nėra baigtos Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos kultūros
pilnutėlio išvystimo, leidžia mums drąsiai žiūrėti į Vilniaus klausimo
ateitį. ....(tesinys)

Žurnalas "Mūsų Vilnius" 1937 Nr.1-2
Konstantinas Lapinas.
Kodėl pyksta lenkai?




straipsnio tesinys

"Darbas" 1939 11 19

"Darbas" 1939 03 26

Klaipedos Praradimas 1939 metais


http://lh4.ggpht.com/_1Tu9fCkiSpE/ScgOs-_sMEI/AAAAAAAACzM/TrOhgcBs-rw/s800/darbas_1939_03_26_10.jpg