Svečias rašė:
- paimkite ruso, anglo, vokiecio, zydo rasinius, skaitydamas Jus juos atpazinsite net is anksto nezinodami autoriaus tautybes..
.
Pirmąkart girdžiu, matyt būsiu ką praleidus..[jei atmesim gimtosios kalbos grafiką]
Iki šiolei maniau, kad rašymo stilius- tai asmeninė nuosavybė,
o žmones galima "rūšiuoti" pagal religiją, odos spalvą ..
Padarykim bandymą. Nustatykite rašytojų tautybes[ be google pagalbos, jei galima, neturiu kada ieškot negooglintų kūrinių]..Kuo remiantis nustatysime?
1.Žiedais praregėsiu gėlių
Kai sukasi visos planetos
Dėsningu Visatos keliu,
Siauručiuos rėmeliuos poeto
Ramiai nusėdėt negaliu.
Vilioja veržimasis greitas,
Sidabro naktų giluma,
Dienovidžio saulė įkaitus
Ir jai panaši mylima.
Gyvenimas mano – degimas,
Troškimas – toliau ir daugiau.
Bet laukia vienodas likimas –
Kažkur pasakysiu: „Baigiau…“
Kas dega, tasai ir užgęsta.
Palieka tiktai pelenai.
Bet nieks ir po to nuo šio krašto
Manęs neatskirs amžinai.
Aš būsiu smiltelė, azotas…
Ir tas, ko gyvenimui reiks.
Nei žemėj, nei eterio plotuos
Gyvybė, žinau, nesibaigs.
Kiekvieną pavasarį žalią
Žiedais praregėsiu gėlių
Ir būsiu čia oro dalelė,
Kažkam atsidūstant „myliu“.
Eis tūkstančiai tūkstančiai metų,
Ieškosiu, brangioji, tavęs,
Gyvenimo amžinas ratas
Gal mus vėl iš naujo suves.
O gal tu pralėksi pavėjui
Mažyte laukų dulkele,
Nes mums nežinot, kad mylėjom
Ir buvom jau kartą šalia.
2.TVANKI NAKTIS
Gėlės, keisdamos formas,
Nebepažįsta savęs,
Žydras nakties chloroformas
Liejasi į gatves.
Širdis herojiškai laikės,
Staiga netenka valdžios.
Medis, pasaką baigęs,
Pradeda iš pradžios.
Kraujas užmigdo ryžtą
Virpančios, nekaltos.
Šilkas rėkdamas plyšta
Ant krūtinės karštos.
Išsipučia rausvos šnervės,
Susprogsta laimė giliai.
Per dangų skrisdamos gervės
Kalbasi kaip angelai.
Gėlės, keisdamos kvapą,
Nebepažįsta savęs.
Rasa nurieda per lapą,
Visus į rojų nuves.
3.*
Kam sielvartų našta? Nesunkink sau širdies.
Kam rūpesčių šimtai? Jie laimės nepridės.
Rytojaus paslapčių dar niekas neatspėjo -
Nebūk be mylimos, be vyno ir vilties.
*
Lai barstosi dangus ir žemė pelenais.
Ne metas čia minėt, ko vakar kankinais,
Ne metas kelt vaidus - gerk vyną su juodakėm,
Nes kas išėjo, tas negrįžo iš tenais.
*
Pasaulį kuriančio dangaus svajonės - mes.
Žinojimo versmė - protingi žmonės, mes.
Visatos skritulys - kaip inkustruotas žiedas,
Brangiausias jo akmuo - be abejonės, mes.