|
Lietuvoje prasidėjo protestai prieš valdžios vykdomą politiką ne tik žodžiais, bet jau ir rimtais veiksmais. Pirmieji ėmėsi veiksmų mokytojai, kurie paskelbė karą valdžiai, kuri tarnauja tik valdančiojo elito nariams. Natūralu, kad pirmieji tą padarė mokytojai, nes tokius darbus visada pradeda šviesuomenė, kuri po to įtraukia plačiąsias mases. Mokytojų reikalavimai labai konkretūs ir pagrįsti. Reikalaujamų atlyginimų dydžius vertinu kaip derybinę mokytojų poziciją, o kitus reikalavimus kaip iš esmės spręstinas švietimo problemas, kurių strategiją ir taktiką turi parinkti valdžia, atsižvelgusi į mokytojų reikalavimus. Taip pat, manau, kad dabartiniai švietimo strategai negali išspręsti švietimo problemų. Reikia ne tik naujų vadovų, bet ir naujų “ideologiją” bei strategiją rengiančių žmonių. Tai reiškia, kad reikalinga revoliucija švietimo sistemoje.
Stebina partijų veidmainiškumas ir valstybės interesų nepaisymas. Visos partijos žada streikuojantiems pedagogams paramą, bet rimtais darbais nei viena jiems nepadėjo. Todėl partijų veiksmus vertinu kaip gana vieningai koordinuojamą pedagogų skaldymą ir jų pasipriešinimo silpninimą. Valdantysis elitas rūpinasi tik kaip išlaikyti savo pozicijas ir pradeda pamiršti, kad valstybėje yra ir kitokie interesai, ko pasekoje susidaro situacija, kai “apačios - nebenori, o viršūnės - nebegali”. Reikia pabrėžti, kad ši situacija susidaro ne dėl išorinių paslaptingų jėgų (kaip galvoja valdžia), bet dėl netinkamos valdžios politikos bei deklaracijų ir darbų neatitikimo. Pasipiktinimą kelia tai, kad valstybinės politikos dienotvarkę sudarinėja ne piliečių, visuomenės, valstybės interesai, o politinių, verslo ir netgi nusikalstamo pasaulio grupių interesai ir jų pirmenybė.
Mokytojai reikalauja didesnių algų ir mano, kad valdžia gali rasti biudžete tam reikalingas lėšas. Valdžia tikina, kad biudžete tokių lėšų nėra ir norint mokytojams pakelti algas reikia sumažinti kitiems biudžetininkams arba didinti mokesčius. Nestebina toks valdžios požiūris, nes jie nenori peržiūrėti skiriamų biudžeto lėšų pagrįstumo jų interesų sferose. Geras pavyzdys yra nacionalinis stadionas. Šiai sporto aikštelei šiais metais numatyta skirti 200 milijonų litų. Mokytojai godžiai žiūri į šias lėšas ir nori savo streiku tiesiog išplėšti šias lėšas iš nasrų. Tenka pastebėti, jog nasrai -nepaprastai stiprūs, o pilvas - besotis. Šiuo metu neatrodo, kad tūstančiai streikuojančių mokytojų ir dar daugiau juos palaikančių galėtų įveikti politinių – finansinių grupuočių nasrus. R.Paksas ir jo partija reklamuoja savo moralinę paramą mokytojams. Deja, ši partija negali ar nenori atsisakyti imti iš Vyriausybes 200 milijonų litų nacionalinio stadiono statybai ir tokiu būdu nukreipti šias lėšas svarbesniems dalykams. Tai tik vienas pavyzdys ir taip galima kalbėti apie kiekvieną valdžioje esančią partiją.
Demokratinėje valstybėje partijos privalo vadovautis daugumos žmonių interesais, nes vyksta partijų konkurencija ir taip nesielgianti partija niekada nepaims valdžios. Dėja Lietuvoje taip nėra. Partijos viena kalba, o kita daro. Geras pavyzdys yra Tėvynės sąjunga. Šios partijos lyderiai kyla į kovą prieš prorusiškas jėgas, kritikuoja Vyriausybę, korupciją ir kitas negeroves, bet kaip pradedi vertinti jų kovos veiksmus pamatai, kad jie yra kitoje barikadų pusėje negu skelbia jų deklaracijos. Negi nėra partijoje žmonių, kurie galėtų kelti klausimą, kodėl taip dažnai Konservatorių partijos vadovybė atsiduria ne toje pusėje?
Gerai, kad Lietuvoje auga pilietinis sąmoningumas ir piliečiai išmoksta priešintis netinkamai valdžios politikai. Tai vers būsimas valdžias labiau rūpintis eilinių piliečių gerove. Taip pat yra svarbu, kad darbuotojų profsąjungos ir kitos pilietinės organizacijos siekdamos savo interesų patenkinimo atsižvelgtų ir į kitų žmonių interesus. Siūlytų planus ir problemų sprendimo būdus. Šiuo metu mokytojai didžiąja dalimi tą išpildo, nes jų reikalavimų patenkinimas yra nukreiptas į tas biudžeto eilutes, kurios yra politinių- finansinių grupuočių sferos.
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
