Užsiskaičiau tokią išmintį.
Iki 7 metų padaryk vaiką angelu, iki 10-14 padaryk tarnu, vėliau-jis bus darbštus ir jautrus , geras ,dėmesingas žmogus.
Labai jau madinga tapo truputį kas- psichologas, psichiatras. Apskritai labai mažai rūpesčių paliekama pervirškinti savo galva ir pasidaryti išvadas. O tuo pačiu nusimatyti pačiam kelius- kaip toliau? Toks žmonių išlepimas gimdo tik nesavarankiškumą ir nepasitikėjimą savo jėgomis tvarkytis. Na koks psichologas, psichiatras šešiamečiui, nebent kokios ryškios individualios bėdos? Tada jau reikia tartis su tėvais. Nes gali kaip tik būti jame pasislėpę tai, kas paskui visą gyvenimą trukdys.Bet reikia tinkamai įvertinti.Tokio amžiaus vaikai dažniausiai psichologinių problemų atsineša iš šeimos.
Dėl to pavyzdžio. Na nerimta situacija.Pamėgdžioja visi vaikai- vieni ilgiau, kiti trumpiau. Padeda, kai vaiką sudomini kita įdomia veikla- ir bėdos kaip nebuvę..
Tik kantrybės reikia.
Prisiminaiu vieną savo eksperimentą, kuris pavyko. Kartą iš kiemo grįžo mano vaikas.Vaikšto po kambarį pirmyn-atgal ir kas žingsnis kartoja išgirstą keiksmažodį iš P*. Svarbiausia- užsiciklino ir nenustoja, varo ir varo . Galvoju, jei pasakysiu, kad negalima, negražu, nesibaigs, nes vaikai linkę priešgyniauti ir daryti priešingai. Tada sakau- Tu neteisingai nugirdai, tas žodis yra sakomas kitaip. Ir nieko nesakau toliau. Pauzės neišlaikė vaikas.Sukluso- O kaip? "Fyfa", sakau. Ir vėl tyliu, tarsi nekreipčiau dėmesio.Tai pavaikščiojo kokias 5 minutes su "Fyfa", nusibodo, ir viskas pasibaigė .